Bel canto nelygu geras teatras?

Spalio 4 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ premjera. Tai, kad galėjome džiaugtis premjera, kai už Atlanto garsioji „Metropolitan opera“ paskelbė apie užsidarymą dar vienam sezonui, lėmė ne tik menkesnis pandemijos mastas Vilniuje nei Niujorke, bet ir europinis teatrų finansavimo modelis. Senajame žemyne pagrindiniai teatrai dotuojami valstybės, o JAV pirmiausia išsilaiko iš rėmėjų lėšų ir dėl to labiau priklauso nuo komercinių operos verslo veiksnių. „Metropolitan“ teatrui būtų pražūtinga rodyti spektaklius dabartinėmis ribojimų sąlygomis, nes neįmanoma parduoti reikalingo bilietų kiekio ir pan. O europinis teatras dėl savo labiau į visuomeninį gėrį orientuoto modelio, net ir priverstas rodyti spektaklius neužpildytoms salėms, dar gali išsilaikyti. Žvelgiant plačiau, dėl tokio tvaresnio modelio Europa turi gerokai ambicingesnę nei JAV teatro sceną apsikritai.  

Kalbant apie „Aną Boleną“, nepaisant šventinės premjerinės euforijos, teatrinio ambicingumo spektakliui kaip tik ir pritrūko. Ypač turint minty turtingą lietuviško teatro sceną ir tradicijas. Naujasis pastatymas – tai LNOBT ir Romos operos teatro koprodukcija. Spektaklis Italijoje, kiek teko rasti informacijos, buvo rodomas 2018–2019 m. sezoną. Jo kūrėjai – italų menininkai: muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini (tiesa, Romoje buvo kitas dirigentas), režisierius Andrea De Rosa, scenografas Luigi Ferrigno. Pirmoje premjeroje išgirdome ir italų solistus – sopraną Francescą Sassu (Ana Bolena), mecosopraną Raffaellą Lupinacci (Džeinė Seimur), tenorą Michele Angelini (Ričardas Persis), jie pasirodė greta lietuvių Tado Girininko (Henrikas VIII), Jovitos Vaškevičiūtės (Smitonas), Rafailo Karpio (Hervis) ir Pauliaus Prasausko (Lordas Rošforas).

Išgirdome labai gražią kviestinių solistų itališkojo bel canto techniką; be jokios abejonės, todėl šis solistų ansamblis ir buvo suburtas dainuoti Vilniuje. Tiesa, Aną Boleną įkūnijusi F. Sassu interpretaciškai buvo vienodoka: jos gražiosios koloratūros lygiai su tokia pat išraiška skambėjo ir karalienei džiaugiantis, ir liūdint. Jei ne suknelių spalvos (kostiumų dailininkė Ursula Patzak), būtų sunku orientuotis, kokią būseną patiria Ana. Jos varžovę Džeinę Seimur įkūnijusi R. Lupinacci pasirodė kaip gerokai temperamentingesnė, sceniškai įdomesnė solistė, o tenoras M. Angelini apskritai susižėrė visas ovacijas kaip tikras „primo uomo“. Publika liko sužavėta jo ryškaus, skambaus balso, beprotiškų viršūnių ir per kraštus besiliejančio temperamento.

Iš lietuvių neabejotinu lyderiu tapo karalių Henriką VIII įkūnijęs T. Girininkas. Tiek dainavimu, tiek vaidyba jis pateikė labai įtaigų grėsmingo ir klastingo valdovo paveikslą. Solistas šiuo metu yra pasigėrėtinos formos, demonstruoja subrandintą vokalinę meistrystę ir darbo su daugeliu statytojų patirties suformuotą gerą sceninę nuovoką, kuri spektaklyje įkvėpdavo ir scenos kolegas bei koleges. Su įspūdingu debiutu galima pasveikinti ir jauną bosą Paulių Prasauską.

Vėlesniuose premjeriniuose spektakliuose pagrindinius operos personažus įkūnija Joana Gedmintaitė (Ana Bolena) ir Justina Gringytė (Džeinė Seimur) – individualia balso spalva ir gražiu tembru gerbėjus žavinčios lietuvių primadonos, o Henriką VIII – Liudas Mikalauskas.

S. Quatrini diriguojamas teatro orkestras spalio 4 d. grojo sumažintos sudėties, bet tai nesutrukdė operai deramai suskambėti. Pavyko jautriai akompanuoti solistams. Tik sodresnis skambesys galbūt padėtų geriau sujungti atskirus paveikslus ir scenas į visumą, labiau išryškinti (arba sukurti) bendrą muzikinę logiką.

Spektaklio vizualinė, teatrinė pusė, deja, nebuvo tokia žėrinti kaip dainininkų pasirodymai. Vizualiai nykokas, tamsus, gan statiškas spektaklis tikrai nepadėjo geriau atsiskleisti muzikai, juo labiau scenoje papasakoti istoriją. Režisūriškai amorfiškas spektaklis prailgo. Kad ir išpažįstant konservatyvią operų inscenizavimo estetiką, spektaklio režisūra vis tiek turi atlikti savo funkciją, ką įrodo, pavyzdžiui, Franco Zeffirelli pastatymai.

Teatras deklaruoja, kad tęs bel canto operų liniją – išvysime ir daugiau italų meistrų veikalų. Sveikintinas pasiryžimas, tik norėtųsi, kad ne tik muzikinis, bet ir sceninis įgyvendinimas būtų ambicingas. Nematau priežasčių, kodėl reikėtų priešinti gražų dainavimą ir gerą vaidybą, įdomų teatrą. Ar būtina rinktis tarp gero dainavimo ir gero spektaklio?