Su muzika – „kol mirtis mus išskirs“

Justina Auškelytė – smuikininkė, kurios talentas atsiskleidžia ugdytas, tobulintas ir brandintas Lietuvos ir užsienio muzikos atlikimo meno įstaigose, skirtingų pedagogų. Muzikės atsidavimas, nuoseklus darbas, kasdienės praktikos, klausymas ir išklausymas vertingų mokytojų patarimų leido pelnyti daugybę svarių apdovanojimų, tapti diplomante ir laureate. Apie visa tai – pokalbyje su Justina Auškelyte.

Savąjį smuikininkės kelią pradėjote Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, tęsėte Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, paraleliai nuo 2006 m. studijavote tarptautinėje meistriškumo akademijoje „Incontri col Maestro“ (Italija) pas smuikininką Pavelą Bermaną; 2011 m. baigtos bakalauro studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesoriaus Jurgio Dvariono klasėje; 2011–2013 m. tęstas bendradarbiavimas su profesoriumi Pavelu Bermanu mokantis Bjelos Lorenzo Perosi Italijos muzikos institute; 2013 m. grojimo technika tobulinta pas žymų pedagogą Borisą Kuschnirą Muzikos ir atlikimo meno universitete Grace bei Vienos muzikos ir meno universitete (Austrija); 2015 m. įgytas muzikos magistro laipsnis prestižinėje Julliardo mokykloje Niujorke (JAV), vadovaujant profesoriams Stephenui Clappui ir Laurie Smukler. Ką reiškia, kas yra, Jūsų asmeniniu patyrimu, mokymasis griežti smuiku?

Smuikas buvo raktas, atvėręs duris į paslaptingą ir platų muzikos pasaulį. Muzikavimas į mano gyvenimą atnešė be galo daug spalvų, pojūčių, išgyvenimų ir grožio. Groti pradėjau būdama penkerių ir nuo pat vaikystės gyvenu „dvilypį“ gyvenimą – realų, apčiuopiamą ir tą, į kurį pasineriu kaskart į rankas paėmusi smuiką.

Kaip minėjote, mokiausi ne vienoje akademijoje ir patirties sėmiausi iš ne vieno mokytojo. Todėl ir pamokos su kiekvienu iš jų buvo labai skirtingos, nekalbant apie tai, jog, augant man pačiai, keitėsi ir kiekvieno iš jų mokymo metodai. Vaikystėje muzikavimas buvo tapatinamas su žaidimu, pratimai technikos lavinimui turėdavo įvairius pavadinimus (traukinukas, krabas, krokodilas ir pan.). Augant visa tai, savaime suprantama, keitėsi. Atsirado kiti metodai, koncentruojamasi į kitus aspektus, tokius kaip garso kokybė, spalvos, kontrastai, pirštų miklumas ir tikslumas. Visi šie aspektai išlieka ir šiandien. Kokybiškas garsas, tikslus intonavimas, pirštų miklumas ir kiti techniniai dalykai yra pamatai, ant kurių statomi gražiausi ir unikaliausi muzikiniai monumentai.

Kas yra Jums esmingiausia asmeninėje mokymosi istorijoje?

Pažintis ir darbas su kiekvienu iš mano turėtų mokytojų buvo unikalios patirtys, kurių kiekviena mane brandino ir kaip muzikantę, ir kaip žmogų. Kelionės į Italiją paauglystėje išugdė savarankiškumą, atsakomybę ir drąsą. Studijos svajonių mokykloje – Niujorko Juilliarde – tik dar kartą patvirtino vaikystėje į galvą įstrigusį pasakymą „reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“ (iš filmo „Geltonų plytų kelias“), patirtos sėkmės ir džiaugsmai konkursuose augino pasitikėjimą savimi ir ragino nesustoti ir eiti pirmyn, nesėkmės ir nusivylimai vėlgi savaip ugdė, išmokė nepasiduoti ir stiprino ryžtą, valią ir užsispyrimą.

Remdamasi plačia tarptautine smuiko meno studijų patirtimi, palyginkite Lietuvos ir užsienio griežimo mokymo praktikas, metodikas: kas bendra, panašu, kas skirtinga?

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje teko mokytis pas mokytojus ir profesorius, kurių mokymo principai grindžiami rusiška muzikos mokykla. Amerikoje mano profesoriai atstovavo vadinamajai amerikietiškajai muzikos mokyklai. Turbūt didžiausias skirtumas, kurį pajutau tarp šių dviejų – rusiškosios ir amerikietiškosios – mokyklų, buvo pedagogo santykis su studentu. Rusiškos mokyklos atstovai buvo ne tik mokytojai, bet visapusiški globėjai, o Amerikoje pajutau šiek tiek daugiau svetimumo ir galbūt netgi šiokio tokio paviršutiniško bendravimo. Negaliu sakyti, kad Amerikoje buvau šaltai ar netinkamai sutikta, tačiau tos globėjiškos šilumos, kurią jutau mokydamasi Lietuvoje ir Europoje, kartais pasigesdavau.

Kas Jums yra Mokytojas, kokios esminės jo savybės?

Mokytojas – tai globėjas, draugas, pavyzdys, autoritetas, sugebantis atskleisti ir puoselėti mokinio stipriąsias savybes, matyti ir stiprinti silpnąsias, atrasti ir spręsti atsirandančius sunkumus ir visa tai daryti su meile ir atsidavimu.

Esate daugybės konkursų dalyvė – nuo 2000 m. keturis kartus tapote Nacionalinio Balio Dvariono smuikininkų konkurso laureatė, 2008 m. aštuntajame tarptautiniame Balio Dvariono konkurse laimėjote Didįjį prizą; 2006 m. laimėtas tarptautinis Sauliaus Sondeckio konkursas, 2007 m. nugalėta Nacionaliniame Raimundo Katiliaus konkurse; 2009 m. laimėta antra vieta trečiajame Tarptautiniame Jaschos Heifetzo konkurse ir kt. Ką reiškia smuikininkui, muzikui, dalyvauti konkurse?

Kiekvienas dalyvavimas konkurse yra augimas, tobulėjimas ir tam tikra gyvenimo pamoka. Esu išgyvenusi ir labai džiugių akimirkų, ir skausmingų nusivylimų. Gal ir keistai nuskambės, bet dabar, žvelgdama į praeitį, drįstu teigti, kad nesėkmės ir nusivylimai buvo vertingesnės pamokos negu laimėjimai. Jos išugdė ryžtą ir užsispyrimą eiti savo keliu, nepaisant jokių kliūčių.

Jūsų vertinimu, kiek tikslinga, vertinga konkuruoti muzikoje, atlikimo mene?

Tokie jau mes esame, keisti sutvėrimai, kad visur norime konkuruoti ir būti geresni už kitus. Konkuravimas manęs niekad nežavėjo, tačiau neneigiu fakto, kad konkurencija yra savaip tikslinga ar reikalinga. Jei ne konkurencija ir tobulybės siekimas, pasaulis stovėtų vietoje. O ir muzikoje, kažin ar be konkurencijos atlikimo menas būtų pasiekęs tokį aukštą profesionalumo lygį, kuriuo galime grožėtis ir stebėtis.

Ar muzika, apskritai menas, gali būti objektyviai įvertintas?

Visada buvau tos nuomonės, kad muzika – tai ne sportas. Nėra „teisingo“ ar „klaidingo“ atlikimo būdo ar interpretacijos, ypač, kai pradedama diskutuoti apie interpretavimą prieš šimtus metų parašytos muzikos. Muzika – tai gyvas organizmas, kuri kiekvieno atlikėjo rankose atgimsta naujai ir savitai, todėl jos atlikimo vertinimas yra labai subjektyvus dalykas. Galima vertinti teisingai sugrotas natas, precizišką kūrinio atlikimą, technines muzikanto galimybes, tačiau interpretacijos ir pajautimo vertinimas yra subjektyvus. Tai, kas gražu man, nebūtinai bus gražu ir skoninga kitam. Atlikimo menas, griežimas yra daugiau nei technika. Asmeninė interpretacija, kūrinio išjautimas – unikalus, tai liudija individualumą, atlikėjo kaip kūrėjo gelmę.

Kaip Jūs atrandate savąją interpretaciją? Kaip „atrakinate“ kūrinius?

Vieną kartą mano brangus mokytojas Pavelas Bermanas man pasakė frazę, kurią vis prisimenu: „Tam, kad galėtum suprasti tai, apie ką muzikuoji, pajausti ir perteikti tai klausytojui, turi gyventi gyvenimą.“ Tik asmeninė patirtis, įvairūs išgyvenimai gali subrandinti muzikantą ir atverti kelią į savitą, unikalią interpretaciją.

Pasidalinkite Jums artimiausiais, ypatingiausiais, o taip pat sudėtingiausiais kūriniais, žanrais, kompozitorių kūryba apskritai, galbūt stiliais, muzikos laikotarpiais?

Muzikos laikotarpis, artimiausias mano širdžiai, vienareikšmiškai yra romantizmas. Tai Johanneso Brahmso, Ernesto Chaussono, Piotro Čaikovskio, Roberto Schumanno kūryba. Kompozitorius, prie kurio muzikos prisilietus, kaskart pasineriu į nesibaigiančius ieškojimus, naujus atradimus ir naujai iškylančius klausimus, – tai didysis visų laikų genijus Johannas Sebastianas Bachas. Tuo tarpu su smuiko genijumi Niccolò Paganini „kovoju“ apsiginklavusi kantrybe, puodeliu stiprios kavos ir užsispyrimu.

Kur sau linkėtumėte būti po dešimties metų?

Linkėčiau sau būti visada šalia muzikos – ir po dešimties ir po trisdešimties metų! Kaip sakoma – „kol mirtis mus išskirs!“

Jums idealus koncertas yra...?

Tokio koncerto dar neišgyvenau ir nemanau, jog kada nors jį patirsiu. Kaip tobulybės ir idealo siekiame visą gyvenimą, taip ir aš, su kiekvienu koncertu judu tobulėdama ir atrasdama tiek savyje, tiek publikoje, tiek muzikoje kažką naujo ir nepatirto. Idealaus koncerto nebuvo ir nebus. O jei kitaip pažiūrėjus, galbūt kiekvienas koncertas yra savaip unikalus ir tuo tobulas?

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė  Elvina Baužaitė