7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nekasdieniška muzikinė patirtis

Hayo Boerema vargonų koncertas Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje

Eglė Šeduikytė-Korienė
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Muzika
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.

Vienas išskirtinių Vilniaus festivalio koncertų ir itin reikšmingas įvykis Lietuvos vargonų meno gyvenime – Roterdamo konservatorijos improvizacijos profesoriaus ir Šv. Lauryno bažnyčios vargonininko olando Hayo Boerema koncertas Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šis vargonų rečitalis – retas, o gal net pirmas, atvejis Vilniaus festivalio istorijoje, kai skamba vargonų solo muzika. Koncerto partneris – Religinės muzikos centras. Pasiklausyti olandų vargonininko vėlų birželio 17-osios vakarą susirinko pilna bažnyčia klausytojų. Netilpusieji ant suolų, veikiami įtaigaus vargonavimo, lyg gyvos skulptūros sustingo palei bažnyčios sienas. Ilgiau nei valandą trukęs koncertas virto akimirka. Atlikėjas vargonus valdė lyg savo kūną – tarsi kvėpuotų ne savo plaučiais, o instrumento dumplėmis varinėjamu oru, įkvėpdamas gyvybę atliekamiems kone visų epochų kūriniams. Nenuostabu, kad dėl savo meistriškumo Hayo Boerema yra pelnęs išskirtinį dėmesį Europoje ir daugybę tarptautinių apdovanojimų.

 

Šis aukšto meninio lygio koncertas – gera proga pasvarstyti apie muzikos vietą Katalikų bažnyčioje. 2007 m. įvykusio Kauno arkivyskupijos II sinodo nutarimas (KAII.SN) sukėlė nemažai klausimų koncertų organizatoriams – kokia muzika, ir vargonų, gali skambėti Lietuvos bažnyčiose. Paraidžiui laikantis dokumento, kurio §850 nurodoma, jog „[...] bažnyčiose nedera atlikti muzikos, kuri yra kilusi ne iš religinio įkvėpimo“ (KAII.SN, 2007), iš visos šio koncerto programos būtų buvę galima atlikti tik Messiaeno ciklą „Šlovingieji kūnai“. Protestantiška Bacho muzika, Sweelincko variacijos ir paties Boerema improvizacijos liaudies dainų temomis, žmogiškos aistros kupina Mozarto muzika, sukurta mechaniniam aparatui, ar Wammeso mistinis veidrodžio įvaizdis peržengia šio reikalavimo rėmus. Diskutuojant šia tema verta pasitelkti Bažnyčios tėvų dokumentus, kuriuose kalbama apie išskirtinį meno poveikį žmogui. Popiežiaus Jono Pauliaus II laiške menininkams „Menininkas – Dievo Kūrėjo atvaizdas“ (1967 m.) pabrėžiama: „Menine kūryba žmogus labiau negu kitaip atsiskleidžia kaip Dievo atvaizdas.“ Popiežius Benediktas XVI, 2009-aisiais ragindamas naudoti kūrybines galias, kreipėsi į viso pasaulio menininkus popiežiaus Pauliaus VI žodžiais: „Jūsų užduotis, misija ir meno esmė yra paimti iš dvasinio dangaus jo lobius ir įvilkti juos į žodžius, spalvas, pavidalus, padaryti juos prieinamus.“ (Insegnamenti II, 1964. EIS.katalikai.lt.) Taigi jei kompozitorius, rašydamas kūrinį, sėmėsi įkvėpimo iš gamtos, kuri taip pat yra Dievo kūrinys, ar buvo įkvėptas tautos praeities žygdarbių, kliūčių atlikti jį sakralioje erdvėje neturėtų kilti. „Grožis – tiek kosmoso bei gamtos, tiek išreikštas meno kūriniais [...] gali būti kelias į Trascendenciją, galutinį Slėpinį, Dievą.“ (Popiežius Benediktas XVI, 2009) Tuo labiau vargonai – šis tik bažnyčiose stovintis instrumentas yra sukurtas sakraliai erdvei, jo skambesys pats savaime yra kiek nežemiškas, teikiantis amžinybės pojūtį ir kviečiantis „[...] kelti mintis į Dievą bei į aukštesnius dalykus.“ (KAII.SN, 2007) 

 

Grįžtant prie Vilniaus festivalio vargonų koncerto, jame buvo įkūnyta tikrojo grožio užduotis. Neatsitiktinai koncertas buvo pradėtas Johanno Sebastiano Bacho Tokata ir fuga F-dur, BWV 540. Šį ciklą atlikėjai renkasi dažnai, jį mėgsta publika, kartu jis įdomus kompozitoriaus muzikos tyrinėtojams, nes iki šių dienų neatskleistos jo kilmės paslaptys. Vieni, atsižvelgdami į vargonų dispoziciją ir pedalų klaviatūros apimtį, kūrinį priskiria Veimaro (1713–1714 m.) laikotarpiui, kiti – dėl plačių Šv. Agnės (St. Agnuskirche) bažnyčioje stovėjusių vargonų galimybių – Kioteno (1717–1723 m.). Pedalinė tokata dėl didingos apimties, stilistinės ir harmoninės įvairovės bei unikalios koncertinės riturnelės formos yra dažnai atliekama atskirai, be fugos. Bacho muzikos tyrinėtojų manymu, fuga buvo kuriama atsietai ir tik vėliau prijungta prie kompozicine sąranga gerokai brandesnės tokatos. Boerema fugą ir tokatą nuostabiai plastiškai sujungė į vientisą, nedalomą ciklą, – fuga skambėjo lyg meditatyvus tokatos atspindys.

 

Vėliau girdėjome Bacho pirmtako, Šiaurės Vokietijos vargonų mokyklos patriarcho Jano Pieterszoono Sweelincko Variacijas olandų liaudies dainos apie meilę tema „Po žalia liepa“ (Onder een Linde groen), SwWV 325. Sweelinckas buvo garsiųjų Jacobo ir Johanno Praetorius'ų, Gottfriedo ir Samuelio Scheidtų, daugelio šalių – Vokietijos, Olandijos, Anglijos, Italijos, Prancūzijos – Katalikų ir Protestantų bažnyčių vargonininkų bei kompozitorių mokytojas. Įsigalėjus kalvinizmui ir tendencijai neigti meno poreikį sakralioje erdvėje, Amsterdamo orfėjumi vadintas Sweelinckas išnaudodavo kiekvieną teigiamą poslinkį koncertiniam gyvenimui ir meninei dirvai gerinti, siekė, kad būtų vargonuojama visose Amsterdamo bažnyčiose. Pozityvų kompozitoriaus charakterį atspindi visa jo vargonų kūryba, taip pat koncerte atliktos variacijos. Sweelincko temą ir keturias variacijas paprastutės dainos melodija Boerema išraiškingai plėtojo charakteringais liežuvėliniais (Krummhorn 8‘) ir alikvotiniais (Quinte 2 2/3’; Nasat 2 2/3’ ir kt.) balsais. Tai vargonininkui buvo nepaprastas uždavinys, kadangi  Renesanso ir baroko sandūros vargonų muziką jis atliko XVIII a. tradicija vokiečių firmos „Oberlinger Orgelbau”  1968 m. Šv. Kazimiero bažnyčioje statytais vargonais.

 

Boerema vargonuojama Wolfgango Amadeus Mozarto Fantazija f-moll, KV 608, nė kiek nepriminė muzikos automato, nors būtent tokiai „muzikinei dėžutei“ XVIII a. pramonės revoliucijos metu buvo sukurta. Priešingai – klausantis itin išraiškingo, jausmingo, veržlaus atlikimo, kilo klausimas, kaip tokį emocionalų kūrinį įmanoma užprogramuoti mechaniniam aparatui. Olandų vargonininko atliekama Fantazija priminė orkestrą, muzikos kalba pasakojantį apie žmogaus pašaukimą, sudėtingą būtį ir lemtį. Dramatiškais vargonų tutti akordais Allegro dalyje vargonininkas sukrėtė klausytoją nuo pat pirmų taktų ir išlaikė įtampą per visą bachišką fugato, kurio susipinančios temos imituoja dvilypės žmogaus prigimties kovą. Tik švelnioje fleitų registrais skambančioje Andante įtampa atslūgsta, klausytojas nuvedamas į šviesius dangiškus apmąstymus, o vėliau pasitinkantys pirminiai akordai grąžina jį į nerimastingą egzistenciją. Itin preciziškai, išlaikydamas draminę liniją, ryškindamas ją vis stiprėjančiais ir aštrėjančiais registrais, vargonininkas kūrė įtampą, kuri neatslūgo iki kūrinio pabaigos, simbolizuojančios sielos išsilaisvinimą iš fizinio kūno. Gedulingą maršą primenanti Mozarto Fantazija f-moll XVIII a. antroje pusėje buvo įrašyta įvairiose Vienos galerijose eksponuojamuose vargonų aparatuose, taip pat privačioje aistringo to meto kolekcininko grafo Jozepho Denimo meno galerijoje.

 

Po dramatiškos Mozarto fantazijos vargonininkas pristatė šiuolaikinio olandų kompozitoriaus Ado Wammeso pjesę „Veidrodis“. Buvęs simfoninio roko grupės „Finch“ narys yra sparčiai garsėjantis autorius. „Veidrodį“ nuolat groja, įrašinėja žymūs pasaulio vargonininkai, pjesė sulaukusi tarptautinio pripažinimo. Be šio opuso, Wammesas yra sukūręs nemažai kūrinių vargonams solo, įvairioms kamerinėms sudėtims su vargonais, taip pat vargonų duetui. Švelniomis fleitinių registrų spalvomis suskambęs lengvutis ir žaismingas „Veidrodis“ priminė gamtoje egzistuojančius atspindžius – ribuliuojančio vandens, upės tėkmės, šviesos ir šešėlių žaismą. Paklaustas, ką įsivaizduoja atlikdamas šį kūrinį ir ką reiškia veidrodžio simbolis, vargonininkas atsakė nevienareikšmiškai. Jo manymu, veidrodžio atspindžius kompozitorius imituoja nuolatiniu motyvų ir frazių pasikartojimu. Pačiam vargonininkui veidrodžio simbolis yra pats kūrinys – jis visos koncerto programos kontekste atskiria senąją muziką nuo šiuolaikinės, ši yra senosios muzikos atspindys naujomis formomis, rakursais ir požiūriu.

 

Klausytojai turėjo progą dalyvauti ir šiuo metu vargonininko įgyvendinamame projekte – įrašant Olivier Messiaeno kūrinių vargonams atlikimą. Trys 7 dalių ciklo „Šlovingieji kūnai“ (Les Corps Glorieux, 1939 m.) pjesės buvo meniškai, lyg spalvomis, tapomos vargonų registrais. Mistiška pjesės „Malonės šaltiniai“ (Les Eaux de Grâce) atmosfera buvo kuriama fleitinių ir alikvotinių balsų deriniu. Sodria mixtura ir išraiškingomis cezūromis pabrėžiama dieviška galia pjesėje „Šlovingųjų kūnų galybė ir gyvybingumas“ (Force et Agilité des Corps Glorieux). Rytietišką melodiją pjesėje „Šlovingųjų kūnų džiaugsmas ir skaidrumas“ (Joie et Clarté des Corps Glorieux) charakterizavo liežuvėlinis solo balsas.

 

Ta pačia Messiaeno dvasia skambėjo vargonininko improvizacijos koncerto pabaigoje. Boerema pasirinko giesmės „Lietuva brangi“ ir lietuvių liaudies dainos „Pasvarstyk, antele“ temas. Netikėtai suskambusius pažįstamus motyvus klausytojai sutiko nuoširdžiomis džiaugsmo šypsenomis. Improvizuodamas vargonininkas darsyk parodė, kad gigantiškus vargonus valdo ne blogiau nei savo rankas ar kojas, o gebėjimas improvizuoti suteikia atlikėjui kūrybos laisvę. Skambant vargonams prieblandoje skendinčioje bažnyčios erdvėje, improvizacijos įspūdis ir viso koncerto kulminacija buvo dar labiau sustiprinta šviesos efektais pamažu įjungiant bažnyčios apšvietimą.

 

Šis vargonų koncertas buvo dovana (koncertas buvo nemokamas) visomis geriausiomis prasmėmis meno ištroškusiai sielai bei puikus profesionalumo ir vargonų meno, kaip grožio sklaidos, pavyzdys. Abejojančiuosius, ar tokios muzikos prigimtis yra religinė, gali nuraminti popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, tarti Siksto koplyčioje Vatikane 2009 m. per susitikimą su pasaulio menininkais: „Viskame, kas pažadina mūsų gryną ir autentišką grožio jausmą, tikrai yra Dievas. Todėl kiekvieno tikrojo meno prigimtis yra religiška.“

Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.
Hayo Boerema. D. Labučio nuotr.