AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Harmonijos sodas

Mintys po „Il Giardino Armonico“ koncerto Vilniaus festivalyje

Algirdas Klova
Nr. 26 (1220), 2017-06-30

Senosios muzikos programos Vilniaus festivalyje visuomet suteikia jam ypatingo žavesio. Šiemet puikią nuotaiką sukūrė senosios muzikos ansamblis iš Italijos „Il Giardino Armonico“ („Harmonijos sodas“), susibūręs dar 1985 metais. Kolektyvui vadovauja dirigentas ir gerai žinomas išilginės fleitos solistas Giovanni Antonini. Milane gimęs muzikas studijavo šiame mieste ir Ženevoje, kaip fleitininkas ir dirigentas koncertavo kone visame pasaulyje, yra parengęs operų pastatymus Milano „La Scala“ teatre.

 

„Il Giardino Armonico“ yra įsitvirtinęs tarp svarbiausių pasaulyje senosios muzikos kolektyvų ir daugiausia dėmesio skiria XVII–XVIII a. muzikai, todėl programoje skambėjo Antonio Vivaldi ir kitų renesanso bei baroko italų – daugiausiai Venecijos – kompozitorių kūriniai. Labai buvo įdomu išgirsti retai Lietuvoje atliekamo Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi. Antroji knyga“. Šio autoriaus kūrinių tėra išlikę tik apie tris dešimtis, tačiau jis žinomas kaip vienas iš autorių, prisidėjusių prie kanconos žanro transformacijos į sonatą. Dar skambėjo Giovanni Gabrieli kancona „Energingoji“ – kūrėjo, kuris gyveno tuo metu, kai Venecijos kompozitorių mokykla buvo pasiekusi stiliaus meistriškumo kulminaciją. Kūrinys buvo išleistas 1609 metais. Giovanni Legrenzi gyveno Venecijoje keliais dešimtmečiais vėliau ir dirbo muzikos mokytoju bažnyčioje. Koncerte skambėjo jo sonata keturiems instrumentams. Baldassare Galuppi gyveno Venecijos Respublikai priklausančioje Burano saloje ir buvo žinomas opera seria (rimtosios operos) kompozitorius. Na, ir Pietro Nardini – venecijietis, studijavęs Vokietijoje ir buvęs Wolfgango Amadeus Mozarto tėvo Leopoldo Mozarto bičiuliu.

 

Į Vilniaus festivalį su vadovu atvyko dar septyni ansamblio muzikantai (du smuikai, altas, violončelė, kontrabosas, klavesinas ir arfa). Pamatėme keletą įdomių instrumentų – barokinę arfą, barokinį kontrabosą, medines, įvairiausių dydžių išilgines fleitas. Žavėjo puikus susigrojimas, nepriekaištinga technika, emocionalumas, kuris kartais net galėjo pasirodyti perdėtas šiai muzikai, tačiau nereikia pamiršti itališko temperamento, kuris ypač atsispindėjo solo instrumentų kūriniuose (violončelės, fleitos). Ansamblio vadovas ir fleitininkas Giovanni Antonini nepaprastą savo techniką, meninę fantaziją ir kūrybinę brandą pademonstravo puikiai pagrodamas Aurelio Virgiliano Ričerkarą išilginei fleitai solo, Vivaldi Koncertą „Naktis“ fleitai, styginiams ir basso continuo g-moll, RV 439 ir Koncertą išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo C-dur, RV 443.

 

Gal kiek nelauktai nuskambėjo Vivaldi Koncertas violončelei, styginiams ir basso continuo c-moll, RV 401. Ypač įsiminė jautrus ir temperamentingas, techniškas violončelininkas Marcello Scandelli, grojantis šiuo instrumentu lyg viola da gamba (be kojelės). Beje, išskirtinai skambėjo ir Vivaldi koncertai išilginei fleitai. Nors tai girdėti kūriniai, tačiau atlikimo ir instrumentinės sudėties sprendimas atvėrė visai naują šios muzikos skambesį, ką, beje, pajutau ir klausydamasis šio kolektyvo atliekamų Georgo Philippo Telemanno kūrinių prieš porą metų išleistoje jų kompaktinėje plokštelėje.  

 

Dar vienas ypatingas momentas būdingas geriems senosios muzikos kolektyvams. Siekdami kuo idealesnio derėjimo ir skambėjimo, jie visuomet labai ilgai ir kruopščiai derina instrumentus po kiekvieno kūrinio. Kai kuriems klausytojams galėjo atrodyti, kad tai yra vaidybinis koncerto elementas, kartais salėje net kildavo tyli sumaištis, nesupratimas. Tačiau po tų kelių minučių kantrybės išbandymo, girdėjome puikų garsą.

 

Šių metų Vilniaus festivalio paantraštė – „Harmonijos sodai“, taigi ansamblio tokiu pavadinimu pasirodymas tapo kaip ir pagrindiniu festivalio akcentu.

Į viršųĮ VIRŠŲ