AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Tos bangos paliesti

Vilniaus festivalyje – Osvaldo Balakausko kamerinės kūrybos vakaras

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 24 (1218), 2017-06-16

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

 

Manyčiau, daugelis šiek tiek vyresnės kartos žmonių prisimena tą milžinišką bangą, kurią sukėlė Balakauskas, iš Kijevo, kur studijavo, įžengęs į Lietuvos muzikos pasaulį. Ir tą aistrą, su kuria jaunieji kūrėjai juo sekė, troško iš jo mokytis, į jį lygiuotis, o atlikėjai norėjo groti jo kūrinius. Intensyvios laiko kaitos procesuose šis Balakausko kūrybos garbinimo pakilimas, pripažinkime, jau yra nuslūgęs. O gal ir ši muzika jau praėjusi? Nebemadinga? Daugelį metų daugiausiai užsienyje savo kūrybinę veiklą plėtojantis V. Baltakas išsakė savo požiūrį „iš šalies“: „Balakauskas nė kiek nepasenęs, ne mažiau aktualus ir įdomus. Ir aš, ir ansamblis su dideliu entuziazmu dirbame prie tų kūrinių, nes tai iš tikrųjų labai gera muzika. Ji, sakyčiau, netgi pakyla virš viso lietuviško konteksto.“ Šis koncertas, matyt, daugeliui leido pasitikrinti savo vertybių hierarchijas, pagauti save gal kažko kito ieškant muzikoje: gal šiandien įprasto efektingumo? Vizualumo? Jausmingumo ar paprastumo? O vietoj to teko pajusti, kaip užvaldo senas geras Balakausko muzikos intelektualumas ir tas jo savitas džiazinis emocingumas. Gal tai jau ir svetima madingiems nūdienos garsovaizdžiams, bet vėl įjungti intelektines pastangas, išjungus hedonistinį tingulį – sveika bet kuriam klausytojui.

 

Ne paslaptis, kad sudėtingi Balakausko kūriniai – tikras iššūkis. Todėl džiugu, kad koncerto atlikėjai pateisino visus lūkesčius. Programa, sukomponuota ne chronologiškai, bet tarsi kylančia emocine kreive, pasiekiančia kulminaciją sulig „Concerto RK“ – atskleidė visą Balakausko stiliaus arsenalą. Jau pirmame kūrinyje „Arcada“ Lietuvos ansamblių tinklo muzikantai (visus kūrinius dirigavo V. Baltakas) sėkmingai išlaikė tembrinį ir dinaminį balansą, ritmo ir melodikos segmentų tikslumą, žaismingumą, gyvą tempą, palaikomą nenutrūkstančių perkusijos (Sigitas Gailius ir Andrius Rekašius) ritminių serijų. Pagaliau įvyko ir Styginių kvarteto Nr. 5 premjera. „Chordos“ – Ieva Sipaitytė (I smuikas), Vaida Paukštienė (II smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Vita Šiugždinienė (violončelė) – jiems skirtą kvartetą buvo pasilikę pagriežti savo jubiliejiniais metais. Šiemet „Chordos“ sukanka dvidešimt! Kvartetas griežė puikiai, išryškindamas įvairius faktūros bei ritmo modelių sluoksnius, subtiliai „graviruodamas“ vieno garso repeticijas, kulminacijoje „tapė“ sodriais legato potėpiais, nuosekliai išplėtojo bangos formą.    

 

Kūrinys „Odyssey-2“ dedikuotas dirigentui Donatui Katkui, kuris su Šv. Kristoforo orkestru pirmą kartą jį atliko 2011-aisiais (šis orkestras yra pagrojęs daugybę Balakausko kūrinių). Šį kartą sudėtingo opuso ėmėsi ir Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai. Užtikrintai V. Baltako vedami, jie tiesiog apčiuopiamai užpildė visą faktūrinę erdvę būdingais Balakauskui melodinių ir ritminių struktūrų kontrapunktais, tolygiai užaugino kulminacinę bangą, išsiliejusią plačia smuikų melodine linija. Galiausiai „Odisėjos“ pavadinimą pateisinanti įvairiuose styginių registruose „klajojanti“ tema paskutiniame takte užgeso tarsi nuovargio nualintu atodūsiu. Net suabejojau, ar tikrai Balakausko muzikai nepriimtinos jokios konotacijos? Vieningai alsuodamas, elegantiškai orkestras pagriežė ir „Adagio cantabile“. Beveik prieš septynetą metų Katkus paprašė Balakausko sukurti kažką lėto ir melodingo, nes visa autoriaus muzika nuolat šokčiojanti, pulsuojanti, džiazuojanti. Ir štai išgirdome retą dalyką – balakauskiškos lyrikos puslapį, kuris tikrai vertas gyvuoti kamerinių orkestrų repertuaruose ir papuošti ne vieną, kad ir vasaros, festivalį.

 

Tembriškai koncertą paįvairino akordeono solo. Kiek ryškus ir įtikinantis turi būti atlikėjas, kad net Balakauską įkvėptų pirmą kartą sukurti opusą akordeonui? Toks yra šiuolaikinės muzikos atlikimo meistras Raimondas Sviackevičius. Jam skirtą „Mozaiką“ (vieną naujausių Balakausko kūrinių) solistas „sudėliojo“ su visa dramaturgine logika, nepasimesdamas klaidžiuose ritminių segmentų vingiuose, sudėtinguose faktūros sluoksniuose ir neprarasdamas, vėlgi, džiazinio pulso.

 

Vis dėlto koncerto kulminacija tapo 1997-ųjų opusas – „Concerto RK“ smuikui ir kameriniam orkestrui, skirtas Raimundui Katiliui ir jo pagriežtas su Šv. Kristoforo orkestru tik vieną kartą festivalyje „Gaida“, kompozitoriaus autoriniame koncerte. Šįkart prikelti kūrinį susivienijo dirigentas V. Baltakas ir Lietuvos ansamblių tinklas, Lietuvos kamerinis orkestras ir smuikininkė Rusnė Mataitytė. Pirmiausiai visiems, ypač solistei, reikia padėkoti, kad ėmėsi tokio sudėtingo, nepaprasto meistriškumo reikalaujančio ir, beje, keisto likimo kūrinio. Apie tai papasakojo pati R. Mataitytė: „Balakauskui esu sakiusi, jog norėčiau tą koncertą pagroti. Jis kažkaip suabejojo, leido suprasti, jog kūrinys nelabai pavykęs, jam kažkas nepatinka. Pasiklausiusi įrašo supratau, jog jis nežmoniškai sudėtingas, tarsi perkrautas detalėmis, keistai skamba... Vėliau ir tas įrašas kažkur dingo. O kai Vykintas pasiūlė atliki šį koncertą, iš pradžių suabejojau – gal pats autorius nenorės? Bet Vykinto pasiryžimas atgaivinti kūrinį ir jį vėl įrašyti mane labai įkvėpė. „Concerto RK“, kaip ir visa Balakausko muzika, reikalauja didelių laiko investicijų. Bet aš labai džiaugiuosi, kad Vykintas mane įtikino, nes tai labai vertingas kūrinys. Jame yra daugybė detalių, yra ir melodikos, kuri paslėpta tarsi povandeninis laivas. Bet ta beprotiška energija, tas pulsavimas – tai ugnikalnis!“ Išties, tą vakarą „Concerto RK“ atskleidė visą Balakausko technikos ir estetikos diapazoną. Konstruktyvumas (Balakausko serijos – tarsi savotiškos vizijos, – sakė vokiečių kritikas, pasiklausęs šio koncerto anuomet per premjerą) ir kartu emocionalumas, logika ir improvizacija, grafinė linijų žaismė ir sodrus tembrinis spalvingumas, dinaminis bangavimas – visa tai atlikėjai, vedami energingo dirigento, sugebėjo perteikti labai profesionaliai, tarsi vienu įkvėpimu, nepamesdami tempo, kvaziimprovizacinės pulsacijos, tikslumo. Į faktūros audinį darniai įsipynė ir subtiliai iškildamas bei vėl panirdamas R. Sviackevičiaus akordeonas, ir „Kalnų sonatos“ spalvas priminęs Indrės Baikštytės fortepijonas, štrichus paryškinęs Jonės Punytės-Sviragienės sintezatorius, ir pulsą laikiusi Andriaus Rekašiaus perkusija. Prie viso konteksto ypač derėjo R. Mataitytės smuiko solo partijos traktuotė – nedramatizuojanti, elegantiška, laisvai alsuojanti. Tai puikiai atitiko Balakausko stilistiką. Jautriai ir intelektualiai šiuolaikinės muzikos atlikimo meistrei R. Mataitytei ne vienas autorius patiki savo kūrinių premjeras, skiria dedikacijas. Atlikėja yra pagriežusi ir daug Balakausko kūrinių, beje, jo „Concerto brio“ smuikui ir kameriniam orkestrui (1999) yra dedikuotas R. Mataitytei (jis buvo atliktas 2000-ųjų „Gaidos“ festivalyje su Šv. Kristoforo orkestru). Tad juo labiau, groti ne jį, o prikelti iš užmaršties R. Katiliui skirtą opusą – tikrai prasmingas ir solistės, ir visų atlikėjų darbas.

 

Dar 2009-aisiais šio laikraščio puslapiuose (7md, nr. 19(848), 2009-05-15), rašiau apie Balakausko metų laikus, siedama tai ir su jo kūrinio dviem fortepijonams „Metų laikai“ pavadinimu, ir su kūrybos laikotarpiais, panašiais į rudens derliaus gausą ar į žiemą, kai kompozitorius buvo išskridęs į šiltuosius kraštus – tapo atkurtos nepriklausomos Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, arba į vasarą, kai jis spinduliavo idėjų įkarščiu ir, kaip visada, po to mūsų laukė naujausias kūrybos derlius. Tuomet baigiau sakiniu, kurį noriu pakartoti ir dabar – įsidėmėkime, toks derlius matuojamas ne kilogramais, o karatais. Ar sulauksime naujų kompozitoriaus brangakmenių? Visi, kadaise užlieti jo bangos, norėtų tuo tikėti.

Į viršųĮ VIRŠŲ