Muzikos galia ir žmogiškieji stebuklai

Regis, šiemet kiekvienas Vilniaus festivalio koncertas savaip išskirtinis, savaip šventiškas, savaip didus. Nepaprasta buvo išgirsti operos primadoną Elīną Garančą, lygiai kaip ir vienos garsiausių nūdienos lietuvių kompozitorių Justės Janulytės premjerą, vieno savičiausių mūsų kūrėjų Osvaldo Balakausko retrospektyvą ar sudalyvauti operos premjeroje. Ne mažiau ypatingas buvo birželio 12 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje: čia lankėsi italų dirigentas, italų pianistas ir kompozitorius Ezio Bosso, paliudijęs stebuklingas Gamtos galimybes.

Šalia atlikėjiškos veiklos, Bosso kuria muziką – ją ypač vertina teatrai, šiuolaikinio šokio trupės, kino režisieriai (jo kompozicijos skamba režisierių Gaby Dellal, Gabriele’s Salvatoreso kino filmuose). 2012 m. Vilniaus festivalyje Bosso kūriniai taip pat nuskambėjo šiuolaikinio šokio kontekste (JAV šiuolaikinio šokio trupės „Ailey II“ spektaklyje). Taip pat jis yra parašęs gausybę kūrinių įvairiems instrumentams solo ir daugybei jų sudėčių, vokalinių opusų, 5 simfonijas, 4 operas ir kt. Šiame festivalyje skambėjusios Bosso kompozicijos skirtos solo instrumentams su styginių orkestru. Su šio koncerto scenos partneriu smuikininku Sergejumi Krylovu kūrėjas bendradarbiauja ne pirmą kartą – muzikantų kūrybinė bendrystė užsimezgė 2014 m., kai Krylovas su Londono simfoniniu orkestru atliko Bosso Fantaziją smuikui ir orkestrui, o 2016 m. vasarį pasiklausyti šio tandemo turėjo galimybę ir mūsų Nacionalinės filharmonijos publika.

Šįkart Bosso muzika susidūrė su baroko genijaus Johanno Sebastiano Bacho kūriniais. Kontrastingą programą atliko Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas S. Krylovas) kartu su solistais E. Bosso (fortepijonas), S. Krylovu (smuikas), Giedriumi Gelgotu (fleita) ir Vaiva Eidukaityte-Storastiene (klavesinas). Vakarą pradėjo Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 5 D-dur, BWV 1050 – tradicinės trijų dalių struktūros ir ne visai tradicinės sudėties (tai pirmasis muzikos istorijoje kūrinys, kuriame orkestro solistu tapo klavesinas). Tiek orkestras, tiek solistai Krylovas, Gelgotas ir Eidukaitytė-Storastienė paliudijo baroko stilistikos ir Bacho muzikos išmanymą, pavyzdingai atlikdami kūrinį; didžiausias iššūkis, be abejo, čia buvo skirtas klavesinininkei, kuriai pirmojoje dalyje teko nemenkas solo epizodas. Tačiau ji pademonstravo puikią techniką ir muzikos pojūtį, kur reikia, išlaikydama pastovią muzikos tėkmę, kur reikia – skoningai, „improvizaciškai“ sulėtindama. 

Bacho muzikos santūrumą pakeitė jausminga, ekspresyvi Bosso kūryba – skambėjo „Two Pieces“ fortepijonui ir styginiams; fortepijono partiją atliko pats kompozitorius. Tai neoromantizmo ir minimalizmo elementų gausi muzika, kurioje vyrauja nesudėtinga tonali harmonija, kartojami tie patys akordų junginiai. Nestebina, kodėl Bosso muziką pamėgę kino režisieriai – kartais ji išties gerokai priminė filmuose skambančius emocingus, „epinius“ (angl. „epic“) garso takelius. Įstabiausias buvo šio kūrinio atlikimas: tikrai labai šilta buvo matyti laime švytintį žmogų, nevaržomai besidžiaugiantį galimybe – jo ligos atžvilgiu, kone stebuklinga – dalintis savo kūryba; scena – jo proga jaustis gyvybingam ir save realizuoti. Tiesa, skonio reikalas, ar itin ekspresyvios, kiek egzaltuotos emocijos visiems priimtinos, skoningos, neblaškančios.

Antrąją koncerto dalį vėlgi pradėjo emociškai nepalyginti nuosaikesnė Bacho muzika – Krylovas su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigavo Bosso) atliko Koncertą smuikui ir orkestrui g-moll, BWV 1056R (tai Bacho Koncerto klavyrui f-moll perdirbimas). Puikios Krylovo technikos ir virtuoziškumo nepaneigsi, tačiau vietomis abejonių kėlė kažkiek romantizuota interpretacija – kartu su kitais solistais prieš tai atliekant „Brandenburgo koncertą“ buvo išlaikytas pastovus muzikos judėjimas, pastovi tėkmė, kurios greitosiose dalyse norėjosi tvirtesnės, ne romantizmą menančios agogikos.

Koncerto pabaigoje sugrįžo nevaržomų emocijų muzika – Krylovas ir orkestras pagriežė Bosso Koncertą smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1 „The Esoconcerto“ – vėlgi neoromantiškai minimalistinį, ekspresyviai emocionalų, vietomis persmelktą kiek sentimentaliais melodiniais vingiais. Kūrinys iš solisto reikalavo nemažos ištvermės – ir dėl trukmės (apie pusę valandos), ir dėl ilgų ugningų, greitos motorinės ritmikos epizodų (ypač trečioje dalyje); smuikininkas visa tai puikiai įveikė, Koncertą atlikdamas su didžiuliu emociniu įsijautimu.

Pabaigai norėčiau pasidalyti trumpu kiek asmeniškesniu pasvarstymu, kurį išprovokavo po koncerto kilusios prieštaringos mintys. Tiesą sakant, liko mįslė, kodėl taip aukštai vertinama Bosso sukurta muzika. Nestebina, kad ji patinka plačiajai publikai (šią muziką galima priskirti prie „populiariosios akademinės“), tačiau kuo ji žavi gilesnį muzikinį išprusimą turinčius klausytojus, ne visai aišku. Nuskambėję kūriniai pasirodė pernelyg tiesmukai – deklaratyviai, plakatiškai – emocionalūs, kartais sentimentaloki, su ne itin išradinga, vietomis naivoka muzikos kalba. Matyt, tas „aureolės“ efektas ir spinduliuojanti Bosso charizma publiką pavergia – nenuneigiamai ir besąlygiškai.