7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Stabilūs ir nenuspėjami

„Atvirų fortepijonų dienos“ su Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoniniu duetu

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 22 (1216), 2017-06-02
Muzika
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.

Įdomu ir malonu jau porą pastarųjų dešimtmečių sekti pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto sceninę veiklą, juoba šioji linkusi tarsi nejučiom įtraukti į kelių kūrybinių lygmenų sambūvį. Greta koncerto, kaip vienetinės, nepasikartojančios šventės, nuolat šliejasi vidinis repertuaro dialogas, gebantis atsiverti ir lokaliai, ir retrospektyviai, ir perspektyviai. Kartu gebantis šio fortepijoninio dueto veiklai suteikti ne faktų, įvykių sekos, o ištisinio proceso, net reiškinio matmenį. Neatsitiktinai čia paminėtas ir koncertas kaip šventė, nes, regis, būtent tokia koncerto prerogatyva švyti kaip nuolatinė apraiška abiejų šių pianistų būties sampratoje. Ir tą šventę paprastai pajaučiame iškart, visose detalėse – nuo pat Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto žvilgsnio atėjus į sceną. Nekasdienė, savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės.

 

Naujausią programą R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas skambino „Organum“ koncertų salėje, gegužės 23 d. užbaigdami penkių koncertų festivalį „Atvirų fortepijonų dienos“. Baigiamieji festivalių koncertai – visada nemenkas galvosūkis rikiuojant jų programą. Taip, ko gero, nepraloši sukeldamas nerūpestingą visuotinę linksmybę, įskeltą atitinkamo lengvo žanro ar kokio popuri. Kitaip tariant, pakanka parengti kompromisą, „kad visiems patiktų“. Tačiau yra sudėtingesnis kelias, kurį, žinoma, ir pasirinko duetas, sukomponuodamas šią programą kaip savotišką savo vertybių mikropasaulį. Duris į jį atvėrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, dirigento Jono Aleksos transkripcija – kaip yra prisipažinę atlikėjai, vienas mėgstamiausių jų kūrinių. Šią poemos versiją, Rūtos ir Zbignevo skambinamą, teko girdėti turbūt mažiausiai penkiskart nuo pat 2005-ųjų, ir toje dešimtmečio perspektyvoje laipsniškai vis vėrėsi, koregavosi, tarpo ši naujos versijos muzikos forma, tapdama visiškai savarankišku fortepijoniniu veikalu. Ir tam, kad paantraštė „transkripcija“ ilgainiui taptų tik technine remarka, šis duetas įdėjo labai daug.

 

Abu pianistai turbūt patys priskaičiuotų nemažai savų interpretacinių „Miške“ redakcijų, kol galop pavyko pasiekti fazę tos, kuri atskleidžia tikrą, švelnų, didingą ir sukrečiantį šios muzikos grožį. Ačiū Dievui, kad R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas, išmintingai komponuodami ir plėsdami savo repertuarą, jame palieka autentišką savo skonio, sampratos įspaudą, o tam tikriems kūriniams suteikia privilegiją vis sugrįžti. Ir publika jų laukia. Tarp šių opusų yra ir poema „Miške“, šįkart suskambusi tokiomis virpančiomis garsų pastelėmis, kvapą gniaužiančiais liaudies kūrybos ataidais ir muzikalumo pilnatve, kad tiesiog nejautei materijos, o tik tai, kam lemta būti virš jos.

 

Mėgdami išbandyti atnaujintus kūrinių tarpusavio derinius, pianistai ir vėl jų paieškojo, atversdami kiek netikėtus puslapius. Kaip kontrastas Čiurlioniui, koncertą tęsė tviskančiai (it kokia bel canto primadonos arija) skambėjusios Camille’o Saint-Saënso Variacijos Beethoveno tema, paliudijusios ne tik dueto techninę kaitrą, bet ir sąmojį, kuris skleidėsi tarp garsų lavinų, dinaminės grafikos ir dailių detalių. O štai Giedriaus Kuprevičiaus pjesė „Dvynukai“, tarsi humoristinis intermezzo, savaip reflektavo įvairiabalsį fortepijono repertuarą, ataidintį mielais kai kurių XX a. klasikų šešėliais. Suskambus Edvardo Griego „Senai norvegiškai dainai ir variacijoms“ dingtelėjo, kad šio miniatiūrų meistro muzika neretai stebina svaiginančiu lakoniškumu ir epiškumu, jaukaus konkretumo ir beribiškumo santykiu, tos muzikos talpa. R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto duetui buvo aišku, kad skambinant nepakanka Griego muzikos grįsti įprastais romantiniais kanonais, nes ji kaip tik įdomi tuo, kas glūdi „po“ arba „virš“ Griego laiko.

 

Ko gero, Dariuso Milhaud siuita „Skaramušas“ – vienas dueto repertuaro senbuvių, patyręs skirtingas abiejų atlikėjų interpretacinės raidos fazes, kartais tiesiog šėlęs ryškiaspalviu efektingu džiugesiu, o kartais (kaip šį vakarą) – subtilia pianistine išmintimi. Joje podraug susipynė koloristo, oratoriaus, šokėjo, pokštininko, bet ir jautraus dainininko, pasakotojo ar poeto balsai. Ir kažkas dar. Gal paslaptis? Tai muzikologo Edmundo Gedgaudo mintis apie pianistus Rūtą Rikterę ir Zbignevą Ibelhauptą (LRT laidoje „Nacionalinis turtas“, 2017-04-23): „Yra vienas labai svarbus dalykas, kuris daug metų tveria juose, – tai paslaptis. Be paslapties nėra tikro meno. (...) O jie turi tą dovaną...“. Šios dovanos palytėtas skambėjo ir bisas – Vidmanto Bartulio pjesės „We like souvenirs“ premjera, tačiau tai jau kitos istorijos pradžia.

Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.