Garsų reljefai

Skrodžiantis garsų audinio girdėjimas, muzikinio vyksmo įsivaizdavimas salėje neišsitenkančioje erdvėje – išskirtinė pianisto Daumanto Kirilausko muzikavimo savybė. Iki šiol nepažintas jos pasireiškimo formas girdėjome gegužės 17 d. rečitalyje fortepijonų salone „Organum“.

Gerokai brandžiau nei prieš porą metų skambesio tekstūra perteikiama ir naujausioje pianisto kompaktinėje plokštelėje su likusiomis Johanno Sebastiano Bacho partitomis, šįkart Nr. 2 c-moll, Nr. 4 D-dur, Nr. 5 G-dur. Tai dešimtas D. Kirilausko solinis leidinys skaičiuojant pavadinimus (bet dvylikta plokštelė – tris apima Ludwigo van Beethoveno devynių sonatų įrašai). Balandžio 29 d. per plokštelės sutiktuves pianistą kalbinusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė viešam kalbėjimui jį atvėrė labiau nei anksčiau, užduodama talpius klausimus – pažindama pašnekovą, ji taip pat samprotavo ne dėliodama galutinius taškus, o brėždama minčių perspektyvas tarsi viršukalnių polifoniją.

Partitos – sudėtingiausios Bacho siuitos. Jų galingas vingrybes išryškinanti kirilauskiška polifonija tokiu pat sakalo žvilgsniu persmelkė naujai rečitalio programai pasirinktas Prancūziškąsias siuitas Nr. 3, h-moll ir Nr. 6, E-dur. Lyginant su partitomis, Prancūziškosios siuitos atrodo kaip dainos greta operų, tačiau pianistas iš vidinio poreikio jas padarė įmantresnes. Išgirdo visokiausių slaptų melodijų, nestandartiškose vietose pabrėžtinų garsų, įvairių dinamikos niuansų, – viskas radosi intuityviai, pasidavus natūraliai muzikos tėkmei, neperdedant. Klavyrinius kūrinius lyginti su vokaliniais paskatino rečitalio interpretacijos. Kirilauskas fortepijonu ėmė dainuoti dar ryškiau, nei jau buvome pajutę Beethoveno sonatų lėtose dalyse. Visi to vakaro kūriniai – be minėtų Prancūziškųjų siuitų, dar Jeronimo Kačinsko „Atspindžiai“ Nr. 1, 3, Beethoveno Sonata Nr. 9, op. 14, Nr. 1, E-dur, Maurice’o Ravelio „Couperino kapas“ – buvo nuspalvinti daugiau ar mažiau dainingos lyrikos. Ne sentimentaliai „išplaukusios“, bet tvirtos, pajėgios muzikai suteikti grožio dimensiją.

Ilga, vos ne pusantros valandos trunkanti, techniškai ir dvasiškai turininga nauja programa rodo pianisto kūrybinį karštį, greičiausiai ir ryžtą įveikti tam tikrus uždavinius. Dėl šių užmojų atlikėjas įkvėpė ir kitos stilistikos – raveliško impresionizmo. Tiesa, šio gigantiško iššūkio, kaip ir ne vieno ankstesnio, Kirilauskas ėmėsi paprašytas Thomo Manno festivalio Nidoje (muzikos programų kuratorė V. Markeliūnienė). Pernai tokia intencija nuskambėjo valandos apimties Beethoveno variacijos Antonio Diabelli tema, op. 120, o dabar – „Couperino kapas“, vienas įspūdingiausių fortepijoninių kūrinių. Stilizuotą senovinę Ravelio siuitą pianistas interpretavo visai kitokiu – lengvu, minkštu – tušė, pirmiausiai siekdamas garso puošnumo ir melodingo skambėjimo. Net prisodrinta daugiasluoksnių, skirtingiausio ryškumo niuansų bei virtuoziškų kulminacijų, muzika kvėpavo laisvai, lyg priklausoma tik nuo natūralaus gamtos apšvietimo  ir oro dvelksmo, ir tas atskleidė Ravelį esant „Kirilausko kompozitoriumi“ ne mažiau nei Beethoveną. Beje, kaip ir Jeronimą Kačinską. „Atspindžiai“ tą vakarą sroveno impresionizmo vėju, glosčiusiu ir sumirgančius lietuviškų dainų motyvus, o prieš 10 metų jo atlikimas skleidėsi moderniojo džiazo intensyvumu, pastebint ilgesingas lietuviškas frazeles. Papildomai, vietoj biso, Kirilauskas paskambino pjesę savo draugui Al Jarreau atminti, dar būdamas giliausiai sukrėstas jo mirties... Girdėjome 1983 m. Al Jarreau ir Jeremy Lubbocko pjesę „Not Like This“. Margą vakaro programą suvienijo dar vienas gilėjančią pianisto asmenybinę brandą liudijantis interpretacijų bruožas, kurio elementų recenzijoje jau paminėta. Apibūdinčiau jį kaip tam tikrą žaismingumą, minčių kibirkščiavimą – improvizavimo prasmėmis malonumą, stiprėjantį polėkį, vienu įkvėpiu atliekant po pusę vakaro programos. Juoba kad tokią, filosofinę nuostatą – iš bet kokios muzikos vidaus išskelti žaismę – pianistas sąmoningai deklaruoja ir pokalbiuose.