AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Permainingos regimybės skambėjimas

Petro Geniušo rečitalis „Organum“ koncertų salėje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 20 (1214), 2017-05-19

Bene vienas akivaizdesnių pastarųjų metų Vilniaus muzikinių sezonų pokyčių – gerokai aktyviau tvinksintis fortepijono rečitalių pulsas. Tokią situaciją, matyt, lėmė neatsitiktinės priežastys – viena vertus, plačiau išsikerojusi koncertinių salių su gerais fortepijonais (naujai įkurtų ar atkurtų) geografija, antra vertus, muzikinių kūrybinių idėjų bei artistinės tikrovės aspiracijų nestokojanti koncertuojančių pianistų bendruomenė. Ar tik ne šių priežasčių paralelizmas ir sąveika iš dalies pastūmėjo „Organum“ koncertų salės, bet ne tik salės, o ir fortepijonų salono, atidarymą? O kur dar fortepijono rečitaliams atvirai prielankios, ištikimos publikos potroškiai? Mat muzikos instrumentų prekybos įmonė „Organum“, kaip garsiausių fortepijonų gamintojų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Bösendorfer“, „Grotrian-Steinweg“ ir „Petrof“ įgaliotoji atstovė Lietuvoje, šiame kontekste gali vykdyti ne tik tiesiogines savo funkcijas, bet ir inicijuoti autonomiškus koncertų sezonus, sukurti čia kūrybišką, simpatišką ir bičiulišką atmosferą, o atlikėjams – dar ir malonias sąlygas praktiškai patyrinėti instrumentus, pasirenkant savajam koncertui artimiausią.

 

Šios naujos fortepijonų salono ir koncertų salės durys oficialiai atsivėrė balandžio 20 d., pradėjus 5 koncertų ciklą „Atvirų fortepijonų dienos“. Gegužės 13 d. skambėjo jau trečiasis ciklo koncertas, parengtas pianisto Petro Geniušo, kurio atlikėjiška raiška kaip originaliai brandinama muzikinė vizija jau keli dešimtmečiai neatsiejamai įsigyvenusi Vilniaus kultūriniame peizaže. Šiame peizaže P. Geniušas linkęs intensyviai, nevaržomai dalyvauti, mėgautis įvairiomis ir neakademinėmis muzikinėmis patirtimis, tyrinėti skirtingus impulsus. Tačiau manding pastoviuoju ir stipriausiu kūrybinio gyvenimo vardikliu išlieka jo, kaip vieno žmogaus, solisto, vizija, kuriai lemta atsiskleisti rečitalių matmenyje.

 

P. Geniušo koncerto programos turinys neretai iš anksto tarytum užmina mįslę, juoba šis pianistas nelinkęs muzikos sudėlioti bet kaip. Šįkart solinę programą sudarė Philipo Glasso, Ludwigo van Beethoveno ir Bélos Bartóko kūriniai. Penki Glasso Etiudai, išdėstyti trimis dozėmis, jungė, skyrė, glaudino, mezgė dialogą su kitais kūriniais – kiek netikėtai čia įsikomponavusiu bene populiariausiu Beethoveno opusu, „Patetine“ sonata, bei Bartóko ciklu „15 vengrų valstiečių dainų“. Vis dėlto ši programa turėjo dar ir programėlėje neskelbtą tęsinį: skambėjo Fryderyko Chopino Pirmoji baladė, pianisto skirta pirmajai pedagogei profesorei Liucijai Drąsutienei, o pabaigoje išgirdome Roberto Schumanno pjesę „Aufschwung“ („Polėkis“). Nors teskambėjo tik ši viena Schumanno kompozicija (ir dargi bisui), ji savaip padiktavo visos programos raktą. Čia įsiveržęs Schumannas, kurio interpretuojama muzika, sakytume, yra vienas P. Geniušo artistinių ženklų, priminė šio kompozitoriaus susikurtos „davidsbiundlerių“ draugijos vaizdinio tikrovę. Ko gero, tie menininkai, kurie kruopščiai turtina, analizuoja savo vaizduotės pasaulį, drąsiai neria į amatą pranokstančias erdves, ilgainiui suformuoja ir savąją „davidsbiundlerių“ bendruomenę, jungiamą ne tiesioginių epochos, estetikos, stiliaus saitų, bet kažkokių kitų, žodžiais nenusakomų pajautų. Tad ir tokie, regis, skirtingi kūrėjai – Glassas, Beethovenas, Bartókas, Chopinas, Schumannas – šįkart P. Geniušo rečitalyje tapo tarsi vienos bendruomenės nariais, kuriuos pianisto interpretacinė vaizduotė sutelkė į vientisą visumą.

 

P. Geniušo polinkis įsiklausyti į harmoniją, boso liniją, į kategoriškai ar trapiai prabylančias detales, melodijomis tampančias vidurinių balsų slinktis, įprastas „Patetinės“ sonatos matomybes praturtino jautriomis intonacinėmis ištarmėmis, sraunia harmonijos ir tembro retorika. O labiausiai laiko atžvilgiu nuo kitų „davidsbiundlerių“ nutolusi Glasso muzikinė gestikuliacija prabilo iš kažkur seniau atpažįstamais junginiais (tarkim, Franzo Schuberto harmonijomis), tyrinėjamais tarsi pro didinamąjį stiklą. Jau nebe pirmą kartą prie Bartóko ciklo grįžtantis P. Geniušas darsyk paliudijo, jog šios „15 vengrų valstiečių dainų“ nesiliauja kaitinti atlikėjo vaizduotę tembriniu-ritminiu daugiaplaniškumu. Gal kaip tik ši gaivališka Bartóko muzikos gyvybė palytėjo ir rečitalyje skambančius Chopino bei Schumanno opusų pavidalus, atsivėrusius išraiškingo garsų teatro, tikrovės ir iliuzijos sambūviu.

 

Pabaigai pasitelkčiau Rainerio Marios Rilke’s mintį apie muziką, „kuri kasdieninio gyvenimo regimąsias tikroves perkeičia ir dar labiau atitolina nuo tikrovės, paversdama jas lengva, permaininga regimybe“. Prie šios permainingos regimybės įspūdžio, patirto pianisto Petro Geniušo rečitalyje, vis dar norisi sugrįžti.

Į viršųĮ VIRŠŲ