AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Kamerinės muzikos gurmanams

Vilniaus kvartetas su Jone Kaliūnaite ir Vytautu Sondeckiu

Živilė Ramoškaitė
Nr. 19 (1213), 2017-05-12

Prieš gerus metus Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas – pirmąsyk pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje naująja sudėtimi, kurioje kvarteto primariją profesorę Audronę Vainiūnaitę pakeitė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Daug koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose, neseniai sugrįžęs iš Kanados, gegužės 3 d. kvartetas vėl susitiko su filharmonijos publika. Šįsyk kamerinės muzikos mėgėjams kolektyvas pristatė intriguojančią, sakyčiau, tiesiog gurmanišką XIX a. muzikos programą, sudarytą iš dviejų stambių veikalų, skirtų ne kvartetui, bet styginių sekstetui. Tai Johanneso Brahmso Styginių sekstetas Nr. 1 B-dur, op. 18, ir Piotro Čaikovskio Sekstetas d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70. Šiems veikalams atlikti buvo pasikviesti du puikūs talkininkai – altininkė Jonė Kaliūnaitė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Abu kvarteto svečiai gana dažnai koncertuoja Lietuvoje, nors abu senokai gyvena ir darbuojasi Vokietijoje. Štai V. Sondeckis greta šio koncerto pasirodė Violončelės festivalyje Klaipėdoje, o su savo ansambliu „The G-Strings“ – dar ir Kauno džiazo festivalyje.

 

Tikrai pagirtinas Vilniaus kvarteto primarijos D. Kuznecovaitės sumanymas pagroti drauge su šiais atlikėjais, paskatinusiais pasisemti naujų interpretacijos impulsų, pasidalinti muzikos pažinimo džiaugsmu. Šį džiaugsmą jautė ne tik patys muzikantai, bet ir publika. Tarp jos buvo nemaža kamerinės muzikos profesionalų, ypač gerai supratusių pakilią scenoje muzikavusių artistų būseną. Koncerto klausiusi profesorė A. Vainiūnaitė sakė, kad abu veikalus Vilniaus kvartetas yra seniau grojęs. Taigi kvarteto senbuviams ši muzika pažįstama, bet D. Kuznecovaitei – visai naujas repertuaras. Jį smuikininkė pavyzdingai išmoko. Buvo akivaizdu, kad kūrinius ji kruopščiai išstudijavo, grojo skoningai ir juvelyriškai tiksliai, kartu gana energingai vadovaudama visam ansambliui. Kiekvieno instrumento partija sekstetuose – individuali ir reikšminga, kiekvienam suteikta galimybė pasireikšti. Mano galva, Brahmso seksteto partijos vietomis primena fortepijono faktūrą, stygininkams jos yra sunkios ir nepatogios. Tačiau klausantis šių atlikėjų apie tai galvoti neprireikė.

 

Brahmso sekstetas parašytas ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, tad nenuostabu, kad jame girdime Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto ir apskritai Vienos klasicizmo atskambių. Juk kūryba visada yra tąsa, neįmanoma kurti kažką „nuo pradžių pradžios“. Tačiau greta minėtų atskambių kūrinyje gausu drąsių ieškojimų ir stebėtinų netikėtumų, nors Brahmso dvasinė gelmė, stipriai veikianti vėlyvojoje kūryboje, čia dar skendi ūkanose.

 

Man labiausiai imponavo atlikėjų įsiklausymas į muzikos tėkmę, dėmesys ne tik pagrindinei minčiai, bet ir smulkiausiai replikai bei pobalsiui. Patraukė išraiškingi instrumentų pokalbiai, kai po violončelės prabyla pirmasis smuikas, jo mintį tęsia altas, paskui išgirstame raiškias antrojo smuiko ir violončelės replikas ir t.t. Staigios Brahmso moduliacijos, laužyti arpeggio ir pasažai pareikalavo didelės koncentracijos ir dėmesio, taip pat – idealaus intonavimo, kurį dar reikėtų tobulinti. Įsiminė antroji dalis – Tema su variacijomis, kurioje kompozitorius virtuoziškai naudoja įvairius instrumentų derinius, staigias akordų slinktis. Puikiai suskambėjo šviesus ir šiltas J. Kaliūnaitės altas, išraiškingas D. Kuznecovaitės smuikas, sodrus V. Sondeckio violončelės balsas. Būtų tikslinga „nepamesti“ parengto sudėtingo opuso ir būtinai jį pakartoti.

 

Čaikovskis, kitaip nei Brahmsas, savo sekstetą sukūrė jau įkopęs į kūrybinę brandą. Ir vis tiek laiške iš Florencijos skundėsi broliui, kad kurti tokiai instrumentų sudėčiai tolygu „spręsti sudėtingą galvosūkį“. Bet galvosūkis išsisprendė labai sėkmingai, veikalas išėjo melodingas, patrauklus, turiningas. Palyginus su Brahmsu, šis sekstetas, galima sakyti, daug paprastesnis ir aiškesnis, o atlikimo technikos požiūriu – tiesiog kur kas lengvesnis. Užtat jo atlikimas reikalauja daug kitų svarbių savybių: tikro, nuoširdaus jausmo, atvirumo, lakios fantazijos. Vaizdinių paletė – labai plati, nuo itin asmeniškų minčių ir intymios lyrikos iki rusų liaudies muzikos reminiscencijų. Nors jis vadinamas „Florencijos suvenyru“, mano galva, nieko specifiškai florentietiško jame nėra. Fantazuoti apie šį renesanso lopšį ne tik nebūtina, bet ir nereikia. Užtat tikrai reikia pažinti Čaikovskio muzikos stilių, jo mąstymą, jo savitą emocingumą, patetiką. Tai Vilniaus kvartetas ir jį papildę svečiai patvirtino išbaigta ir pagavia interpretacija. Visos seksteto dalys buvo atliktos be priekaištų, o ypač jaudinančiai – lėtoji Adagio cantabile.

Į viršųĮ VIRŠŲ