AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Paganini dvasia

Smuikininko Sergejaus Malovo rečitalis „Vaidilos“ teatre

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 11 (1205), 2017-03-17

„Vaidilos klasikos“ repertuare dominuojantys pianistų rečitaliai ar kamerinių ansamblių koncertai Vilniaus koncertinį gyvenimą praturtina pažintimis ir su pripažintais menininkais, ir su perspektyviais, talentingais jaunaisiais atlikėjais. Fortepijono rečitalis yra neabejotinai populiariausia solinio koncerto apraiška, o koncertų organizatoriams – dar ir mažiausiai rizikinga, nes fortepijono skambesį kažkodėl mėgsta daugelis, o štai dėl kitų instrumentų skoniai neretai išsiskiria: vienam per aštriai skamba smuikas, kitam fleita pernelyg lyriška... Vis dėlto „Vaidilos“ salėje šį pavasarį rengiami net du smuiko rečitaliai, kurių programos, beje, sudarytos pagal „vieno autoriaus“ koncepciją: vienas koncertas laukia balandį – Dima Tkačenko grieš Johanno Sebastiano Bacho sonatas ir Partitą smuikui solo, o kitas nuskambėjo visai neseniai, kovo 5 dieną. Tai Sergejaus Malovo rečitalis „Paganinis – velniškasis smuikininkas?“

 

Norėčiau išskirti keletą aspektų, dėl kurių Malovo rečitalis raiškiai išsiskyrė bendrame kontekste. Pirmiausia – itin išgryninta koncerto koncepcija. Nedažnai pasitaiko rečitalis, kuriame atliekami išskirtinai vieno kompozitoriaus opusai. Viena vertus, įvairesnio repertuaro pasirodymai galbūt turi daugiau galimybių sudominti platesnę publiką – įsivaizduokime, jog į koncertą kažkas ateitų dėl Brahmso, kitas – dėl Bacho, trečią galbūt suviliotų Beethovenas... Kad ateitum į monorepertuaro rečitalį, reikia arba labai mėgti konkretų kūrėją, arba žavėtis pačiu atlikėju. Malovas pasirinko, atrodytų, smuikininkams tradicinį kompozitorių – Niccolò Paganini: itin parankų, jei smuikininkas pasižymi puikia technika. Bet ir rizikingą: pagriežti vieną ar keletą Paganini kūrinių kaip virtuozines pasirodymo puošmenas – savaime suprantama, tačiau visą rečitalį formuoti vien iš šios legendos opusų – didžiulis iššūkis. Kiekvienas kūrinys yra itin virtuoziškas ir reikalauja tiesiog preciziškai nušlifuotų techninių įgūdžių. Negana to, Malovo koncerte pasigėrėtinas buvo ne vien išgrynintas programos pasirinkimas, bet ir jos pateikimas. Paminėti vertėtų ne tik muzikinį, bet ir vizualinį aspektą. Koncerto pabaigoje, atlikdamas jau antrąjį bisą, Malovas prisipažino, jog mėgina „išeiti iš asmenybės, į kurią siekė persikūnyti“: pasirinkęs Paganini kūrybą, smuikininkas siekė ne tiesiog ją nepriekaištingai atlikti, o būti pačiu Paganini! Įsikūnijimui pasitelkta atitinkamo stiliaus apranga, prigesintas, šešėliuose sceną gramzdinęs apšvietimas, teatriniai elementai – pavyzdžiui, prieš abiejų koncerto dalių pradžią iš už nuleistos uždangos skambantis balsas pristatydavo kūrinius ir netrukus pasigirsdavo jų pradžia, o užuolaida pakildavo jau skambant muzikai – taip smuikininkas ne tik pagaviai atkreipė publikos dėmesį ir mezgė kontaktą, bet ir pačiam vyksmui suteikė kiek mistiškos auros. Ir, žinoma, kaipgi nepaminėjus kitos teatrinės detalės – šarmingos aplink smuikininką besisukiojančios „paslaptingos damos“ griežiant „Carmagnola“ variacijas (damos vaidmenį atliko „Mozės“ variacijas ir Cantabile smuikininkui akompanavusi pianistė Indrė Baikštytė). Tačiau minėti efektai veikė subtiliai, jų nepadauginant ir neperžengiant ribos link kičo, o veikiau suteikiant pasirodymui smagių emocinių prieskonių.

 

Dar apie efektus. Koncerto savitumą kūrė ne vien aliuzijos į praeitį, bet ir šiuolaikiškos priemonės, konkrečiai – vadinamoji loop (liet. „kilpos“) technika. Čia pat scenoje smuikininkas ne vienam kūriniui į mikrofoną įrašė harmoninio pritarimo motyvą, kuris, sujungtas su gyvu griežimu, praturtino solo smuiko skambesį sodresniu harmoniniu sluoksniu. Tai vėlgi subtili, tačiau paveiki detalė, negadinusi originalių kompozicijų savitumo, bet lyg dar labiau jas dekoravusi.

 

Žinoma, svarbiausias kūrinių pateikimo aspektas – ir labiausiai žavėjęs – buvo jų atlikimas. Pradėjęs lyrišku opusu Cantabile D-dur, op. 17, Malovas atskleidė šioje muzikoje glūdintį dainingumą ir švelnumą, grieždamas lygiu, aksominiu garsu, be dirbtinos skubos net smulkių natų pasažuose. Na, o tolesnė koncerto eiga buvo virtuoziškumo maratonas – pirmoje koncerto dalyje po Cantabile smuikininkas pagriežė pirmus dvylika kapričų smuikui solo iš op. 1, tarp kurių dar buvo įterptos variacijos „Carmagnola“, o antrojoje vakaro dalyje klausėmės Fantazijos Gioacchino Rossini operos „Mozė Egipte“ tema ir likusių 12 kapričų (Nr. 13–24). Nežinau, kiek verta daugžodžiauti apie tai, ką išgirdome. Tikrai nėra reikalo pasakoti, kaip sudėtinga atlikti visa, kas buvo pagrota, nes juk tai Paganini! Visiems aišku, kad jo kūrinių griežimas liudija meistrystę ir daugybę kantraus darbo valandų. Klausantis Malovo nuo pat pradžių lydėjo pojūtis, jog neverta jaudintis dėl techninių sunkumų, nes visa muzika tarsi natūraliai tekėjo iš smuikininko, be jokių matomų pastangų ir su nedemonstruojamu, bet juntamu visišku užtikrintumu. Išties atrodė, kad Malovui vieną po kito, be didesnių pauzių – tarsi attacca – atlikti kiekvieną savaip sudėtingą kapričą ar Fantaziją Rossini operos tema ant vienos stygos visiškai nesunku. Ir smuikininko pasirinkimas modeliuoti savo įvaizdį kaip Paganini čia visiškai pasiteisino ir įtikino: nors Malovo griežimo maniera gana santūri (kalbama, kad Paganini griežė itin ekspresyviai), tačiau pasitikėjimas, nepaprastas techninis pajėgumas bei stabilumas ir iš to kylantis laisvumas, ko gero, yra būtent tie veiksniai, kurie lemia tikro virtuozo statusą. O apskritai labiausiai žavėjo ne tiek tiesiogiai įspūdinga technika, kiek atlikėjo gebėjimas ja naudotis muzikuojant. Smuikininko tikslas nebuvo virtuoziškumas dėl virtuoziškumo (o griežiant Paganini pagunda „perlenkti lazdą“ gali kilti). Nepaisant greito kūrinių tempo, smuikininkas išmoningai naudojosi agogikos priemonėmis, kad visa skambėtų ne mechaniškai, o laisvai. Taip pat – be jokios įtampos ir lengvai, tarsi strykas būtų it plunksnelė.

 

Norisi tikėtis, kad tokie konceptualūs ir itin profesionalių atlikėjų rengiami rečitaliai vis dažniau įsiterps į Vilniaus koncertų panoramą. Manyčiau, svarbu suvokti, jog šiandien, kai klasikinės muzikos populiarumą smarkiai užgožia populiarioji muzika, atlikėjams ne tik verta rūpintis profesiniais meistriškumo dalykais, bet ir pasvarstyti apie nuoseklesnį savo įvaizdžio formavimą. Tai, beje, inspiruotų ir vientisesnį koncerto konceptualumą. Kaip pamatėme, kurti įvaizdį nereiškia nusipiginti, tai tiesiog suteikia koncentruotesnių meninių potyrių, o šio koncerto atveju – dar ir autentiškumo dvelksmą.

Į viršųĮ VIRŠŲ