Nuo šviesos iki gelmės

Graikų kalboje žodis metis siejamas su dievo Dzeuso pirmąja žmona, kurios vardas – Metidė – simbolizuoja išmintį ir talentus. Šių savybių nestokoja jaunas lietuvių styginių kvartetas „Mettis“, taikliai pasirinkęs pavadinimą, kurį išties pateisina kolektyvo griežimas. Susibūręs 2011 m., kvartetas laimėjo ne vieną apdovanojimą, iš kurių svarbiausias ir naujausias – antroji vieta prestižiniame tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo, Prancūzijoje. Kvarteto tobulėjimui reikalingų praktinių ir teorinių žinių bei inspiracijų suteikia narystė Europos kamerinės muzikos akademijoje (European Chamber Music Academy – ECMA), į kurią „Mettis“ buvo priimtas 2014-aisiais. Nuoseklus talentingų muzikantų darbas ir kokybiški rezultatai atsispindi ir kamerinės muzikos atlikimo horizontuose Lietuvoje: ko gero, nebūtų per drąsu sakyti, jog kolektyvas jau spėjo įgyti klausytojų ir kolegų pasitikėjimą; pavyzdžiui, 2016 m. „Gaidos“ festivalyje „Mettis“ buvo vienas iš keturių styginių kvartetų, pakviestų griežti koncerte „Quartetissimo“ – kartu su ilgametę patirtį turinčiais Čiurlionio, „Chordos“ ir „ArtVio“ kvartetais, o 2015 m. Vilniaus festivalyje griežė su autoritetingu Kremonos kvartetu iš Italijos.   

Sausio 25 d. „Mettis“ koncertavo „Vaidilos“ teatre, pradėdamas antrąjį „Vaidilos klasikos“ koncertų sezoną. Koncerte skambėjo dviejų laikotarpių muzika: pirmoje dalyje – Vienos klasikų Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno styginių kvartetai, antroje – XX a. kūrėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus fortepijoninis kvintetas, prie „Mettis“ prisijungus pianistei Indrei Baikštytei.

Prieš gerą pusmetį kalbinti kvarteto nariai pasakojo, jog vienas iš jų kolektyvo uždavinių yra pagriežti muziką, pagrindusią klasikinį styginių kvarteto žanrą – tokie „pamatiniai“ kūriniai neabejotinai yra Haydno styginių kvartetai. Šis austrų kompozitorius, parašęs apie septynias dešimtis šio žanro kūrinių, įtvirtino klasikinio kvarteto charakteristikas, žanrą praturtindamas tokiomis naujovėmis kaip visų keturių balsų lygybė (vietoje dominavusių smuikų), galantiškojo stiliaus homofonijos dominavimo pabaigą žymintys raiškus kontrapunkto naudojimas ir didesnė melodinė laisvė, struktūros ir frazių išradingumas, gilesnė ekspresija (ypač lėtose dalyse). Koncerte atliktas Styginių kvartetas, op. 20, Nr. 4 D-dur (1772) yra vienas iš naują požiūrį į žanrą liudijančių Haydno kūrinių. Klausantis „Mettis“, buvo justi įstabus ansambliškumo pojūtis, atsiskleidžiantis subalansuotame polifoniškame balsų pokalbyje. Smulkios pasažų natos skambėjo preciziškai ir išartikuliuotai, it byrantys stiklo karoliukai. Raiškiai atskleisti buvo ir dinaminiai bei emociniai muzikos kontrastai. Haydno muziką, kartais nepelnytai nuvertinamą ir temdomą Mozarto bei Beethoveno šešėlių, „Mettis“ atliko taip, kad abejonės dėl jos įdomumo turėjo išblėsti: su jaunatvišku polėkiu, veržliai, bet su precizišku tikslumu, tokiu esmingu klasicistinei muzikai, pagriežtas kvartetas nuotaikingai pradėjo vakarą ir pranašavo tolesnes kokybės ir įtaigos patirtis.

Koncertą tęsė Beethoveno kūryba. Ypač vėlesniuose jo kvartetuose atsiskleidžia laiką pralenkęs mąstymas: platūs muzikos kalbos ir emocijų spektrai, itin išplėtotos techninės galimybės, auganti kiekvieno balso nepriklausomybė ir individualizmas. Beethoveno kvartetuose glūdi ir meditacinės lyrikos, ir tragedijos pradai, besijungiantys į vientisą transcendentišką akustinę plotmę. Tąvakar „Mettis“ pagrojo Styginių kvartetą, op. 95, f-moll (1810), taip pat peržengiantį laiko ribas dėl savo kompaktiškumo, užaštrintos ekspresijos ir įtampos bei harmonijos (anuomet radikalaus tonacinio plano, gretinamų tolimų tonacijų). Tai buvo priešingybė prieš tai girdėtam Haydno kvartetui – valiūkišką žaismę pakeitė intensyvaus dramatizmo persunkta rimtis (ne veltui šis kvartetas dar vadinamas „Quartetto serioso“). Kūrinių tarpusavio kontrastas išryškino atlikėjų gebėjimą taikliai užčiuopti emocinę kūrinio esmę ir įtaigiai ją ištransliuoti klausytojams. Aštroka, bet neperspausta pirmosios dalies Allegro con brio artikuliacija buvo optimalus pasirinkimas išlaikant garso kokybės ir artikuliacinės bei emocinės ekspresijos pusiausvyrą. Trupučio daugiau ritmo aštrumo galbūt norėjosi trečioje dalyje Allegro assai vivace ma serioso – tai būtų dar labiau pabrėžę rūstų ir smarkų scherzo charakterį. Puikiai skambėjo kūrinio finalas – nuo sukaupties iki džiugaus, virtuoziško lengvumo vingiavusi muzikos tėkmė, kurioje itin efektingai ir meistriškai suskambo paskutinė padala.

Antra koncerto dalis panardino į Šostakovičiaus muzikos gelmes. Nenutylant diskusijoms dėl kompozitoriaus asmenybės (ar buvo lojalus komunistų įrankis, ar prisitaikėlis, ar disidentas?), vis dėlto jo kūryba stebina priešybių jungtimis: gilaus sielvarto ir ironijos, galingos ekspresijos ir banalaus paprastumo. Koncerte atliktas Fortepijoninis kvintetas g-moll, op. 57 (1940), laikomas itin sėkmingu Šostakovičiaus opusu, sulaukusiu sėkmės ir Vakaruose, ir pačioje Sovietų Sąjungoje (kūrinys 1941 m. buvo apdovanotas Stalino premija): sukomponuotas Antrojo pasaulinio karo metais, jis įkūnija ir skausmą, ir rimtį, nors ir džiaugsmo (kažin, ar tikro?) čia netrūksta. „Mettis“ nariai yra minėję, jog atlikti Šostakovičiaus muziką jiems labai patinka, ir džiaugėsi galėdami perimti jos atlikimo tradicijas iš savo profesorių, besimokiusių Maskvoje, Sankt Peterburge, o minėtame konkurse Bordo itin palankiai buvo įvertinta jų Šostakovičiaus Trečiojo kvarteto interpretacija. Kartu su Indre Baikštyte atliktas Fortepijoninis kvintetas vėlgi liudijo aukštą meninės raiškos ir meistriškumo lygį. Pianistė, sodriai pradėjusi pirmąją dalį (Preliudą), ir toliau kūrinį praturtino papildomais gelmės ir intensyvumo atspalviais. Ypač įsiminė lėtosios dalys (II d. Fuga: Adagio ir IV d. Intermezzo: Lento): ir pianistės, ir kvarteto garso bei meninės raiškos gylis, sukaupta, bet skausmingai iškalbinga ekspresija visiškai įtraukė į Šostakovičiaus muzikos bedugnes. Ryškiai ir itin charakteringai buvo atlikta centrinė trečioji dalis Scherzo: Allegretto, persmelkta kompozitoriui būdingos ironijos – muzikantai ją pagrojo itin gyvai, su smarkia energija, taip dar labiau pabrėždami kontrastą tarp scherzo ir jį supančių lėtųjų dalių rimties. Beje, šią efektingą dalį atlikėjai pakartojo bisui.

Kokybiškai ir jaunatviškai veržliai atlikti styginių kvartetai pirmoje dalyje, rimties tonais vakarą subalansuotai papildęs „Mettis“ ir kamerinio muzikavimo meistrės I. Baikštytės tandemas sukėlė entuziastingą publikos reakciją. Smalsu laukti tolesnių kolektyvo interpretacijų ir kūrybinio bendradarbiavimo.