Oratorija karaliui Dovydui

Jei kas nors paklaustų apie Biblijos laikų muziką, kokį žmogų prisimintumėte pirmiausia? Tikriausiai karalių Dovydą – garsų karį, muzikantą ir poetą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Ir nenuostabu, nes beveik viskas, ką iš Biblijos sužinome apie tuometę muziką, susiję su Dovydo gyvenimu.

Daugumai prieštaringo karaliaus gyvenimo istorija tapo neišsemiamu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, padėjusiu atrasti nenutraukiamą ryšį tarp Dievo malonės ir jį garbinančios muzikos. Šveicarų kilmės prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeras (1892–1955) Dovydo istoriją įamžino gavęs užsakymą parašyti muziką Mézières kaimo teatro trupės statomam spektakliui pagal René Moraxo pjesę „Karalius Dovydas“. Nors pirminis kūrinio pavidalas buvo gana kuklus, jį turėjo atlikti vos šešiolikos muzikantų ansamblis, įkvėptas didelio pasisekimo 1923 m. kompozitorius šį veikalą pavertė monumentalia oratorija, skirta dideliam simfoniniam orkestrui, mišriam chorui, skaitovui ir solistams.

Kone šimtmetį didžiausiose pasaulio koncertų salėse skambantis opusas sausio 21 d. pirmą kartą buvo atliktas Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Iki tol Lietuvoje šį kūrinį buvo galima išgirsti tik praėjusių metų birželį, Marijampolės festivalyje „Šventojo Jurgio meno sezonas“. Tuomet publikai jį pristatė dainininkas ir renginio meno vadovas Edmundas Seilius. Jis sakė, jog kartą dainavęs šią kompoziciją Vokietijoje panoro pateikti ją ir Lietuvos klausytojams. Operos solistas ėmėsi ir tekstų vertimo. „Ji skamba naujoviškai, bet kaip klasikinė muzika. Joje yra visko: ir džiazo, ir baroko, ir klasikos elementų – viskas supinta ir sumaišyta, bet sumaišyta labai skaniai“, – interviu LRT, neslėpdamas susijaudinimo prieš koncertą, kalbėjo E. Seilius.

Didinga Honeggero oratorija, dar vadinama dramatine psalme, pasakoja Dovydo istoriją nuo piemenavimo dienų iki mūšių, šlovės, aistros kito vyro žmonai, sūnaus netekties ir mirties. Trijų dalių, dvidešimt septynių numerių „Karalius Dovydas“, kaip ir kiti šio kompozitoriaus kūriniai, kupina dramatizmo, ekspresijos, jungianti įvairiausių žanrų bei stilių muziką. Polifoniškumas bei giežta ritmika kiekvienam garsui, kiekvienai frazei suteikia aiškų vaidmenį ir prasmę, tokiu būdu iškeldama sudėtingą uždavinį atlikėjams.

Honeggero nugludintą karaliaus Dovydo istoriją Nacionalinėje filharmonijoje pasakojo aktorius Rimantas Bagdzevičius, solistai Kristina Zmailaitė, Rita Novikaitė ir E. Seilius. Turbūt neatsitiktinai šio kūrinio atlikimas patikėtas ne kam kitam, o Nacionaliniam simfoniniam orkestrui, ir šįkart prie pulto stovėjo garbės dirigentas maestro Juozas Domarkas. Jo kūrybinę veiklą ilgus dešimtmečius lydėję didelės apimties veikalai tapo savotišku kokybės ženklu, liudijančiu išskirtinį gebėjimą aprėpti milžiniškas formas, įprasminti kiekvieną muzikinį elementą. Vis rečiau aant scenos matomas maestro tą vakarą leido pajusti ir mėgautis meniniu rezultatu, nulemtu ypač organiško santykio su ilgus metus puoselėtu kolektyvu. Greta to būtina paminėti puikų valstybinio choro „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas) ir Česlovo Sasnausko kamerinio choro (vadovas Mindaugas Radzevičius) iš Marijampolės pasirodymą. Tutti dalyse choro ir orkestro duetas, įkvėptas valdingų dirigento mostų, numalšino švaraus, sodraus skambesio troškulį. O štai kai kurie solistų epizodai ne visuomet džiugino. Viena vertus, sveikintina, kad atlikėjai ryžtasi atlikti meniniu bei techniniu požiūriu sudėtingas kompozicijas. Kita vertus, buvo akivaizdu, jog tą vakarą jiems nepavyko peržengti savo pačių iškeltos kartelės. Atrodė, vis stiprėjantis atlikimo jaudulys neleido visiškai atsiskleisti net ir E. Seiliaus vokalui. Kartais buvo jaučiamas ir kitų solistų nepasitikėjimas bei susikaustymas, akivaizdžiai apsunkinęs stilistiškai turtingos muzikos atlikimą. Forte epizoduose perspaustas, netgi forsuojantis balsas bei ryški romantinė maniera, kurią demonstravo K. Zmailaitė, išryškino pasitaikiusius vokalinius trūkumus. Tačiau ramus, santūrus R. Novikaitės muzikinio teksto perteikimas suskambėjo gana patraukliai.

Natūralu, jog pasirodžius tokiam Lietuvoje mažai girdėtam kūriniui norom nenorom tikiesi aukščiausio rezultato. Vis dėlto imantis tokio veikalo būtina įvertinti visas atlikimo galimybes. Nenorėčiau teigti, jog koncerto solistai nebuvo pajėgūs. Galbūt laiko pasirengimui stoka, o gal ir kitos aplinkybės klausantis oratorijos kėlė ne vien palankias mintis. Šiaip ar taip, dirigento meistriškumas, galingos chorų ir orkestro pajėgos leido pajusti karaliaus Dovydo didingumą.