Subtilaus dialogo meistras

Įspūdingu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 11 d. baigėsi tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, drauge su Lietuvos kultūros taryba ir Rusijos Federacijos kultūros ministerija pristačiusi klausytojams festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“, kurį organizavo Slavų tradicinės muzikos mokykla. Koncerte savo išskirtiniu virtuozo ir jautraus menininko talentu bei retai atliekama sudėtinga programa žavėjo visame pasaulyje publikos pripažinimą pelnęs Rusijos pianistas, Maskvos akademinės filharmonijos solistas Andrejus Gugninas.

Pastaruoju metu vis daugėja jaunų muzikų, tarpusavy konkuruojančių, kas sugebės atlikti virtuoziniu požiūriu sudėtingesnius kūrinius, sužėrės greičiausiai, garsiausiai ar aktyviausiai skambinamais pasažais. Dažnai tai tampa prioritetu, o meninės atliekamų kūrinių problemos lieka antrame plane. Vilniaus melomanams visai neseniai pasisekė gėrėtis net kelių skirtingo meninio įvaizdžio ir aukščiausio fortepijono įvaldymo pianistų pasirodymais. Vien „Vaidilos“ teatro salėje 2016 m. spalio mėnesio koncertuose savo sparčiai tobulėjantį meistriškumą, sugebėjimą kontroliuoti muzikos tėkmę pademonstravo Paulius Anderssonas (pvz., Ellerio Tokatoje), Rusijos pianistas Viačeslavas Griaznovas stebino įvairiapusiu tobulu instrumento valdymu, aukščiausio lygio kūrybingumu skirtingų stilių kūriniuose (Beethoveno, Debussy, Ravelio, Prokofjevo, Rachmaninovo), o spalio 30 d. didžiausią palaimą klausytojams suteikė dabar JAV gyvenantis mūsų mylimas Andrius Žlabys, savo nepaprastu jautrumu, sugebėjimu įtaigiai perteikti įvairias emocines būsenas privertęs net nepastebėti jo tobulo virtuoziškumo. Visai kitokio tipo greitų tempų profesionalas – Moldovos atstovas Alexanderis Palejus, jis, gruodžio 18 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje su smuikininku Raimondu Butvila skambindamas Prokofjevo Sonatas smuikui ir fortepijonui Nr. 1 bei Nr. 2 ir „Penkias melodijas“, demonstravo ryškų, kietą lyderio temperamentą, staigius, netikėtus garso proveržius ir tuoj pat – atsitraukimą į ramybės būseną.

„Kultūrų dialoge“ skambinęs Andrejus Gugninas – daugelio tarptautinių konkursų laureatas: Svetislavo Stančičiaus Zagrebe (2011) Ludwigo van Beethoveno Vienoje (2013), aukso medalio ir publikos prizo laimėtojas XVI tarptautiniame Ginos Bachauer pianistų konkurse Solt Leik Sityje, JAV (2014 ). 2016 m. liepą jaunasis virtuozas tapo tarptautinio Sidnėjaus pianistų konkurso nugalėtoju ir pelnė net keturis specialiuosius prizus. Jis baigė Maskvos konservatoriją ir aspirantūrą prof. Veros Gornostajevos klasėje. Jau studijų metais atsiskleidė išskirtinis virtuozo talentas. A. Gugninas tapo Konstantino Orbeliano ir Naumo Guziko kultūros mainų fondo stipendininku, tarptautinio „German Piano Award“ nominantu (2012). Pianistas yra Maskvos filharmonijos jaunųjų atlikėjų judėjimo programos „XXI amžiaus žvaigždės“ dalyvis, koncertuoja solo garsiausiose pasaulio salėse, groja su žymiausiais orkestrais bei dirigentais.

Lietuvos klausytojams kol kas dar nežinomas pianistas pateikė visais atžvilgiais sudėtingą programą, reikalaujančią ryškių virtuozinių duomenų, visokeriopos ištvermės, rafinuoto muzikinio mąstymo. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo trys iš septynių Leonido Desiatnikovo siuitos „Teatro atgarsiai“ dalių („Uvertiūra“, „Rondo–Gaudynės“ ir „Finalas. Kaukės“) bei Nikolajaus Metnerio Sonata „Romantika“ b-moll, op. 53, Nr. 1. Jau nuo pirmųjų siuitos frazių tapo aišku, kad šis pianistas – tikras virtuozas, turintis išskirtinius menininko bruožus. Maloniai nustebino A. Gugnino romantiškai plastiškai, trapiai, subtiliai traktuojama Desiatnikovo muzika. Jokio agresyvumo, noro pabrėžti neva modernų atliekamų frazių ryškumą.

Metnerio Sonata „Romantika“ yra viena iš 13 kompozitoriaus Sonatų (jos keturios dalys atliekamos be pertraukos), kuri, ko gero, Lietuvoje skambėjo pirmąkart. Besiklausant susidarė įspūdis, jog kupina techniškai komplikuotos medžiagos, polifoninių klodų, pirmą kartą neįsimintinų melodinių nuotrupų, keistų meditacinių epizodų, ši Sonata įveikiama ne kiekvienam pianistui, galbūt todėl ir retai atliekama. Čia ryškiai jautėsi pianisto gebėjimas ypač grakščiai, šiltai, tarsi dailininkui tapyti pastelinius skambesius, sudėtingiausią, tirštą muzikinę medžiagą pateikti lengvai, nepaprastai greitais „perlų“ verpetais, tylius skambesius netikėtai pertraukti ryškiais, garsiais protrūkiais ir vėl juos „užgesinti“. Net ir kulminaciniai sudėtingos technikos epizodai buvo atlikti nepaprastai greitai, sklandžiai, neagresyviai.

Visiškai pribloškė neįtikėtinas A. Gugnino gebėjimas tarsi visiškai be pastangų ar nuovargio per beveik valandą ir 10 minučių labai meniškai, išlaikant grakštaus romantiko dvasią atlikti visus 12 Ferenzo Liszto „Transcendentinius etiudus“, padarius tik mažutę pauzę prieš ir po ypač įdomiai ir subtiliai pateikto „Ricordanza“ („Prisiminimas“). Čia pasireiškė ne tik pianisto girdėjimo, kūrybiško mąstymo bei kūrinio formos pateikimo talentas, bet ir sugebėjimas perteikti rafinuotus, įvairių atspalvių tylius ir pačius tyliausius skambesius. Nuostabiai spalvingai suskambėjo tylūs, ypač kokybiški epizodai ir sudėtingiausiuose greituose etiuduose, pavyzdžiui, „Klaidžiojančiose liepsnose“. Nustebino ir subtiliai grakščiai A. Gugnino traktuotas paskutinis ciklo etiudas „Pūga“ – klausą glostė ypač greito tempo, bet rafinuotai tylūs garsų klodai. Nepaprastai veržliai, charakteringai, su šiltu romantinės muzikos atlikimo šešėliu – be grėsmingų ir aštrių forte ar fortissimo – buvo atlikti visi profesionalams puikai žinomi, ypatingo virtuozinio sudėtingumo Liszto kūriniai.

Po tokios ištvermės bei dėmesio koncentracijos pareikalavusios programos, publikai aistringai prašant bisų, A. Gugninas tuoj pat sėdo prie fortepijono ir, tarsi tik pradėdamas savo pasirodymą, stulbinančiai gaiviai, džiaugdamasis savo neišsenkančiu temperamentu, kiek aštriau paskambino Sergejaus Prokofjevo Sonatos Nr. 7 Finalą. Tai vėlgi stulbino – paprastai bisams atlikėjai turi parengę nesunkių, populiarių pjesių. Negana to, savo smulkios, rafinuotos technikos žavesį pianistas dar kartą pademonstravo pabaigai paskambinęs mažutę trapią pjesę. Nekantriai lauksime kitų šio nuostabaus menininko koncertų.