„Kultūriniai pasireiškimai“ turi tęstis

Kelias savaites vos pūškuojančiu Londono metro važinėjau į Noting Hilą. Čia 2016 m. lapkričio 5 – gruodžio 10 d. vyko Baltijos muzikos festivalio koncertai. Jų buvo aštuoni, taigi aštuonios kelionės iš rytų į vakarų Londoną, arba, kaip sakytų londoniečiai, „iš Rytų į Vakarus“. Šiandien dar kartą kartoju šią kelionę, kad ramiai atsisėdusi Noting Hilo kavinėje pasidalinčiau savo įspūdžiais.

Žodis „ramiai“ Noting Hilui netinka. Žymusis antikvarinių dirbinių turgus Portobello gatvėje bei populiaraus filmo „Noting Hilas“ filmavimo vietos traukte trauke turistus. Vasarą čia vyksta Noting Hilo karnavalas – milijoną lankytojų sutraukiantis gatvės festivalis, kurio metu vietiniai gyventojai užkala savo namų langus ir išvažiuoja. Įsitaisiusi itališkoje kavinėje įsijungiu kompiuterį. Jame atsiverčiu 1948 m. laikraščio „Žiburiai“ kopiją. Ten spausdinamas Vlado Jakubėno rašinys „Su lietuvių solistais po Angliją“. Pirmojo sakinio gale Jakubėnas riebiu šauktuku trimituoja, jog pabaltijiečių menininkai iš karo pabėgėlių stovyklos Vokietijoje atvyko koncertuoti į Londoną! Įvardija ir koncertų organizatorių – Baltų tarybą Didžiojoje Britanijoje. Vėliau tęsia: „Galbūt pagaliau pasaulis pradės atkreipti dėmesį į mus ir ims žiūrėti ne tik kaip į pigią raumenų jėgą, bet domėtis ir mūsų kultūriniais pasireiškimais?“

Ar tik istorija nesikartoja? 2016 m. Baltijos muzikos festivalį Londone organizavo Baltijos muzikos draugija kartu su Baltų taryba – ta pačia organizacija, apie kurią rašo Jakubėnas. Būtent jų surengtas „Jaunųjų Baltijos talentų“ koncertas tapo šių metų festivalio pirmuoju koncertu. Jame grojo Londono aukštosiose muzikos mokyklose studijuojantys studentai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Lietuvai atstovavo pianistės Gabrielė Sutkutė, Ugnė Vazgilevičiūtė bei altininkė Barbara Gumėnaitė.

Vėl grįžtu prie Jakubėno straipsnio. Įdomu, jog 1948-aisiais, kaip ir dabar, lietuviai, latviai ir estai Londone bandė veikti išvien. Koordinuoti trijų šalių diasporų veiksmus išeivijoje nėra paprasta. Jei kalbėčiau apie dabartinį šių bendruomenių ryšį, sakyčiau, jog jis yra labiau simbolinis: žmonės sueina, kartu prisimena mus jungiančius istorinius įvykius – trėmimus, Baltijos kelią. Tačiau kai reikia tikslingai ir sistemingai kartu veikti, ta vienybė išskysta: kaip trys žmonės po viena antklode: vienas tempia į vieną, kitas – į kitą pusę. Ir vis dėlto į bendrystės puoselėjimą nevertėtų žiūrėti pro pirštus. Kai 2016-ųjų vasarą vienas įtakingas JAV politikas Estiją pavadino Sankt Peterburgo priemiesčiu – krūptelėjome visi, nepaisydami to, kas esame – estai, lietuviai ar latviai. Taigi sąsajos čia atsiranda iš bendros istorinės patirties.

Tos sąsajos atsispindėjo ir festivalio koncertų programose. Tarkim, kad ir antrajame koncerte, kuriame skambėjo lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kamerinė muzika: Onutės Narbutaitės „Rudens riturnelė“, Broniaus Kutavičiaus „Aštuonios Stasio miniatiūros“, Arvo Pärto „Adagio“ bei Pēterio Plakidžio „Romantiškasis trio“. Juos atliko „Orphic Trio“ – Orpheus Papafilippou (smuikas), Williamas Routledge’as (violončelė) ir Rimantas Vingras (fortepijonas) bei altininkė Nichola Blakey. Šis ansamblis nuosekliai ir kryptingai dirba, kad lietuvių kompozitorių muzika būtų atliekama Londono kultūrinėje terpėje: 2012 m. jie surengė Broniaus Kutavičiaus muzikos koncertą, 2013 m. – Onutės Narbutaitės, dar po metų – Anatolijaus Šenderovo kūrinių koncertus Karališkojoje muzikos akademijoje.

Su dideliu malonumu klausiausi Juozo Gruodžio kūrinių šeštajame festivalio koncerte. Juos atliko Velse gyvenantys smuikininkas Christopheris Horneris ir pianistas Johnas Lenehanas. Koncertą atlikėjai paskyrė šviesaus atminimo muzikologui profesoriui Algirdui Ambrazui – tai jis supažindino šiuos britus su Juozo Gruodžio muzika. Paminėsiu, jog Ch. Horneris ir J. Lenehanas yra įrašę šio mūsų klasiko kompaktinę plokštelę.

Trys festivalio koncertai buvo paskirti kiekvienos šalies muzikai. Estų ansamblis – Marike Kruup (smuikas), Stenas Heinoja (fortepijonas), Mirjam Mesak (sopranas) bei Kristiina Rokashevich (fortepijonas) – atliko Marto Saaro, Ester Mägi, Heino Ellerio, Eduardo Tubino, Lepo Sumeros, Kuldaro Sinko ir Arvo Pärto kūrinius. Latvių muziką grojo „Balanas Trio“ – Roberts Balanas (smuikas), Margarita Balanas (violončelė) ir Cristianas Sandrinas (fortepijonas). Skambėjo Jāzepo Vītolo, Jānio Mediņio, Pēterio Plakidžio ir Pēterio Vasko kūriniai. Lietuvių muziką pristatė smuikininkė Rusnė Mataitytė. Skambėjo Vytauto Barkausko, Jurgio Juozapaičio, Broniaus Kutavičiaus, Vykinto Baltako, Vidmanto Bartulio, Anatolijaus Šenderovo, Loretos Narvilaitės bei Sadie Harrison kūriniai smuikui solo. Mano supratimu, tai buvo ypatingas koncertas. Visų pirma, Rusnės Mataitytės atlikimas tiesiog puikus. Kita vertus, šioje programoje tarsi patys kūriniai brėžė kartų skirtumų ribas. Net kūrėjų biografijos atspindėjo kaitą, kuri mūsų šalyje įvyko per ketvirtį amžiaus – naujoji kompozitorių karta yra nepalyginamai labiau integruota į Vakarų Europos muzikinį gyvenimą.

Beje, apie biografijas. Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro internetinis puslapis tapo nepamainomu šaltiniu ieškant informacijos apie lietuvių kompozitorius ir jų muziką. Tiesa, pastebėjau du dalykus. Atrodytų, jog Lietuvos kompozitoriams labai svarbu išvardyti visas premijas ir valstybinius apdovanojimus. Atvirai, britų klausytojui tie apdovanojimai nieko nesako. Kitas dalykas – kūrybos aprašymuose sunku surasti vieną ar kitą unikalų autoriaus bruožą. Skaitai, ir bene visi atrodo „vieni ryškiausių savo kartos atstovų“ ir pan. Dargi radau, jog vienas yra „lietuviškasis Bartókas“. Pagalvojau, kurio galo britų klausytojui eiti klausyti lietuviškojo Bartóko, kai galima nueiti ir pasiklausyti tikro Bartóko? Nors visiškai suprantama: vienaip žiūrima iš Lietuvos, kitaip – pavyzdžiui, britų akimis.

Grįžtu prie festivalio. Paskutinis koncertas sulaukė daugiausiai klausytojų. Tai nenuostabu: Londone susibūrę lietuvių, latvių ir estų chorai giedojo kalėdines giesmes. Koncertas tapo puikia dovana Noting Hilo gyventojams: jie ne tik patys atėjo, bet ir šunų atsivedė. Mat čia Anglija: jeigu į bažnyčioje vykstantį lietuviškų, latviškų ir estiškų kalėdinių giesmių koncertą anglas atsiveda vaikus ir žmoną, tai dar nieko nereiškia. Bet jeigu su šunimi ateina, tai jau ypatingas ženklas – vadinasi, tikroji bendruomeniškumo dvasia išskleidė savuosius sparnus...

Surimtėjusi norėčiau prisiminti Vlado Jakubėno muzikos koncertą (lapkričio 17 d.). Kūrinius nuostabiai atliko Guildhallo aukštosios muzikos ir dramos mokyklos profesorius violončelininkas Olegas Koganas bei pianistai Polina Kogan, Rokas ir Sonata Zubovai. Skambėjo „Serenada“ violončelei ir fortepijonui, Polina Kogan atliko abi rapsodijas fortepijonui, Rokas ir Sonata Zubovai skambino baleto „Vaivos juosta“ transkripciją keturioms rankoms. Rengdami šį koncertą, festivalio organizatoriai dirbo kartu su Vlado Jakubėno draugija ir jos pirmininke Irena Skomskiene. Ir tarsi kažkoks mistiškas sutapimas: kaip dabar atsimenu skaidrią, intymią šio koncerto atmosferą – toks įspūdis, jog Jakubėno muzikos klausėmės lyg rankomis susikibę; kita rytą mus pasiekė žinia apie ponios Irenos Skomskienės netektį... Kas žino, gal ne rankomis, o sielomis per tą koncertą buvome susikibę?

Dar norėčiau paminėti dvi festivalio edukacines programas. Rokas Zubovas pristatė Čiurlionio kūrybą Ellen Wilkinson pradinės mokyklos Rytų Londone moksleiviams. Trečdalis mokinių šioje mokykloje yra lietuviai. Rimantas Vingras Vlado Jakubėno kūrybą pristatė Londono  lietuvių mokyklos „Švyturiukas“ moksleiviams. Patikėkite, Anglijoje mokyklų, kuriose trečdalį mokinių sudaro lietuvių vaikai, ne viena ir ne dvi. Sakyčiau, jog ir nuo tokių edukacinių programų gali priklausyti, ar tie vaikai pasijus Lietuvos kultūros dalimi, ar ne.

Galbūt teisūs tie, kurie sako, jog istorija kartojasi, tačiau vis kitu pavidalu. Jakubėnas pats daug darė, kad į mus būtų žiūrima kaip į „kultūrinius pasireiškimus“ kuriančią tautą. Nuo kiekvieno iš mūsų irgi labai daug kas priklauso. Man atrodo, jog šis festivalis buvo vienas iš tų „kultūrinių pasireiškimų“. Jis pavyko. Tas darbas turi tęstis.