Naujos choro eros šauklys

Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.

Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.

Vytauto Miškinio ir Vaclovo Augustino kūrinius dirigavo „Bel Canto“ vadovas A. Dambrauskas. Tai, jog dirigentas atradęs su choru bendrą kalbą, pasijuto iškart. Subtiliai nuskambėjo ir Miškinio „Pater Noster“, ir Augustino „M.K. Oginskio priesakai sūnui“, o to paties autoriaus „Du Dob Dob“ – kompozicija, vaizdžiai „įdarbinanti“ lietuvių liaudies muziką – nuskambėjo labai smagiai ir uždegančiai. Įdomu, kad lietuvių ir Whitacre’io kūrinių kontekste buvo jaučiamas akivaizdžiai skirtingas kompozitorių muzikos girdėjimas, žvilgsnis į pasaulį ir kūrybos procesą. Tai atspindi ne tik temos, muzikinė kalba, bet ir pati išraiška: net ir rimtieji Whitacre’io kūriniai yra labai atviri, nestokojantys įdomių muzikinių slinkčių (kai kur justi ir lengvajai muzikai būdingas prieskonis), o mūsiškiai santūresni, intymesni, artimi santūriam lietuviškam mentalitetui.

Romantiškasis Whitacre’io „Five Hebrew Love Songs“ („Penkios hebrajų meilės dainos“) yra susijęs su laiminga paties kompozitoriaus meilės istorija. Kompozicija parašyta pirmaisiais jo ir dabartinės žmonos – žydų kilmės dainininkės Hilos Plitmann – draugystės metais. Kūrinio atlikimą praturtino ir vakaro solistės Linos Dambrauskaitės balsas, ir Lietuvos kamerinio orkestro styginių kvarteto prisijungimas. Beje, kūrinio instrumentinė partija atrodė ypač barokiška ne tik santūrumu, bet net ir muzikinės kalbos pobūdžiu. Šis kūrinys, mano nuomone, buvo vienas subtiliausių, jaukiausių, intymiausių visame koncerte.

Su asmeninėmis Whitacre’io patirtimis siejasi ir jo „Goodnight Moon“ („Labos nakties mėnulis“) sopranui ir styginių orkestrui, jį atliko Lietuvos kamerinis orkestras ir jau minėta L. Dambrauskaitė. Solistei netrūko muzikalumo, tačiau jautėsi savotiška pastanga šiek tiek „nutolti“ nuo klasikinio vokalo, jį tarsi supaprastinti. Vietomis tai skambėjo kiek keistai, tačiau solistės balso grožis abejingų nepaliko.

Kiek nuvylė Whitacre’io aranžuotas jo mėgstamiausios grupės „Depeche Mode“ legendinis kūrinys „Enjoy the Silence“ („Mėgaukis tyla“). Originalą pranokti visuomet sudėtinga, o šis spindi ypatinga energija. Whitacre’io kūrybai būdingi akordai šioje kompozicijoje, mano nuomone, lėmė visiškai kitokią kūrinio emociją (pats kompozitorius tai pripažino, teigęs, jog kūrinį aranžavo ypač atsižvelgdamas į tekstą ir pats suvokdamas, kad nuotaiką kiek „patamsina“). Efektingumo šiam opusui pritrūko. Tačiau tai ne pirmas kartas, kai į akademinę manierą įvilkti roko ar popmuzikos kūriniai „nesuskamba“ – lapkritį Vilniuje viešinčio „Kronos“ kvarteto programoje taip pat buvo lengvosios muzikos aranžuočių, kurios, kad ir kaip gaila, didelio įspūdžio (išskyrus, žinoma, patį meistrišką atlikimą) nepadarė.

Pirmą koncerto dalį užbaigė išties įspūdingas kūrinys – puikiai žinomos Rhondos Sandberg aranžuota Johanno Sebastiano Bacho religinė arija „Come Sweet Death“ („Ateik, saldžioji mirtie“) – vienas mėgstamiausių Whitacre’io kūrinių. Čia didžiausias efektas pasiekiamas pabaigoje, kai kiekvienas choro atlikėjas tą pačią muzikinę frazę ima dainuoti individualiu tempu. Tai sukuria nepaprastą sonorinį skambesį, ypač paveikią emociją, kurią šauniai perteikė „Bel Canto“ atlikėjai, palikdami nepamirštamą įspūdį.

Antrąją dalį pradėjusi kompozicija „Godzilla Eats Las Vegas“ („Godzila ryja Las Vegasą“), atrodo, sudrebino ne tik filharmoniją, bet ir visą Vilnių. Kūrinys, kupinas humoro, pasiskolintų, klišinių melodijų, nuotykių, visa tai suplakant į akiai ir ausiai malonų kokteilį, įtraukia klausytoją ir masina jo vaizduotę. „Po studijų Las Vegase ėmiau nekęsti šio miesto“, – prieš kūrinio atlikimą koncerto vedėjai Živilei Kropaitei juokais prisipažino Whitacre’is. Kartu su „Bel Canto“ kūrinį atliko ne tik Lietuvos kamerinis orkestras, bet ir Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras (vadovas Egidijus Ališauskas), kurio „varinis garsas“ buvo ypač svarbus. Erdvės pojūčio kūriniui pridėjo ir prisijungęs „Giunter Percussion“ kolektyvas. Įdomiausia, kad tiek daug instrumentų, skirtingų nuotaikų ir dinamiškos muzikinės medžiagos apimantis kūrinys, Whitacre’iui diriguojant, buvo puikiausiai sukoordinuotas – manau, net ir nemėgstantieji tokių eklektiškų kompozicijų nuoširdžiai džiaugėsi klausydamiesi šios makabriškos „istorijos“.

Whitacre’io „Deep Field“ – dar viena kompozicija, atspindinti beribes mūsų laiko galimybes. Dar prieš koncertą ir per jo pertrauką publika buvo kviečiama į savo išmaniuosius telefonus atsisiųsti to paties pavadinimo programėles ir taip įsijungti į kūrinio atlikimą, dirigentui parodžius, kada paspausti mygtuką „play“. Šis kūrinys nuskambėjo kaip didžiulis kontrastas išoriškai ekstravagantiškam „Godzilla Eats Las Vegas“. Ilga instrumentinė įžanga, prieš įstojant chorui ir įjungiant programėles, lėtai kintantys sąskambiai, milžiniškos dinaminės bangos paskandino beribiuose, protu nesuvokiamuose horizontuose, kulminacijoje publika visiškai įsitraukė į kūrinio būvį. Ši muzika tarsi atspindėjo pasaulio tvarką – kiekvienas tapome jos dalimi, kaip ir kiekvienas esame beribės, sunkiai suvokiamos visatos dalis.

Daug ryškių, ekspresyvių kompozicijų apėmęs įsimintinas vakaras reziumuotas ramiu, skaidriu, muzikaliai gana paprastu Whitacre’io kūriniu „Sleep“ – nepaprastai populiariu visame pasaulyje. Whitacre’į galima laikyti itin sėkmingu profesionalaus muziko pavyzdžiu, sugebėjusiu akademine muzika sudominti minias. Jo kūryba labiau yra orientuota į žiūrovą, tačiau tai šio kūrėjo talento nemenkina. Whitacre’is – talentingas, savitai muziką girdintis menininkas, kuris gyvena dinamiškais šiandienos ritmais ir kuris pagaliau aplankė žiemišką Vilnių.