Muzika

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

2016-aisiais – netektys asmenybių, kurių pėdsakas Lietuvos kultūroje visada bus matomas. Sudėtingų gyvenimo peripetijų blaškyti dabar ilsėkitės ramybėje. Reikšminga, jog Sauliaus Sondeckio sūnus Saulius vaizdo juostoje spėjo įrašyti šviesaus atminimo Maestro pokalbius apie muziką. Į Amžinybę išėjo muzikologas Algirdas Ambrazas, dainininkės Regina Tumalevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė, pianistas, pedagogas, inteligentiškiausias muzikas Julius Andrejevas...

Metai išryškino jaunų asmenybių kūrybos tendencijas. Įdomiausi buvo Ūlos Žebriūnaitės, Andriaus Žlabio, Luko Geniušo pasirodymai, Julijos Stupnianek parengtas sudėtingiausių Antonio Vivaldi arijų rečitalis, Dalia Kuznecovaitė atvertė naują Valstybinio Vilniaus kvarteto kūrybos puslapį. Pažymėtini Sergejaus Krylovo ir LKO atlikti ir įrašyti Vivaldi „Metų laikai“, Modesto Pitrėno ir Nacionalinio simfoninio orkestro atliktas Igorio Stravinskio „Petruška“. „Lietuvos ansamblių tinklas“ (vad. Vykintas Baltakas) ir „Jauna muzika“ (vad. Vaclovas Augustinas) parengė įspūdingą (režisierius Oskaras Koršunovas) Mauricio Kagelio „Mitternacht“ interpretaciją. Lietuvos kariuomenės orkestro (vad. Egidijus Ališauskas) koncertas tapo etaloniniu pavyzdžiu visiems Lietuvos pučiamųjų orkestrams. Pasaulinio meno blyksniai: Kristīnes Opolais, „Kronos“ kvarteto koncertai. Tai pavienės viršūnės. Reikšmingiausi yra viena idėja apjungti renginiai, tarp jų – Budapešto festivalio orkestro (dir. Iván Fischer), „Royal Philharmonic Orchestra“ (dir. Charles Dutoit), Londono simfoninio orkestro (dir. Antonio Pappano) „paradas“. Reikšmingu įvardyčiau Lietuvos muzikų rėmimo fondo jau 18 metų organizuojamą tarptautinį muzikos festivalį „Sugrįžimai“, kuris realiai įprasmindamas globalios Lietuvos idėją namo kviečia po pasaulį pabirusius muzikus. Margame Vilniaus koncertiniame gyvenime savo vietą, prasmę ir publiką rado festivalis „Gaida“. Metų viršukalnėje – dvidešimtasis „Vilniaus festivalis“, kaip vientisas aukštos prabos reiškinys.

Beata Baublinskienė

Labiausiai įsiminė Michaelo Gordono Koncerto fortepijonui ir orkestrui „The Unchanging Sea“ premjera „Gaidos“ festivalyje (atl. Zbignevas Ibelhauptas, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas). LVSO galėtų šį opusą įtraukti į savo repertuarą: publikos tikrai neišgąsdintų, o, gerąja prasme, ją priblokštų. Christopho Marthalerio muzikinis spektaklis „Karališko dydžio“ festivalyje „Sirenos“. Teatro kritikai skeptiškai įvertino šį meistro „niekutį“: šubertišką „dainų vakarą“ primenančiame spektaklyje vaidina muzikai („netikri“ aktoriai), o kūrinio vakarietiškas „buržuazinis“ pobūdis neva visiškai tolimas mūsų – rytų europiečių – dramatiškoms egzistencinėms patirtims. O man buvo gražu, smagu, neperspausta – mėgavausi tuo, ko pasigendu lietuviškame dramos teatre – skoningu pasijuokimu iš savęs. Ir garso takelis sudarytas puikiai (ne veltui Marthaleris yra vienas garsiausių operos režisierių). O štai Krzysztofo Pastoro baletas „Moving Rooms“ pagal Alfredo Schnittke’s Concerto grosso Nr. 1 ir Henryko Góreckio Koncertą klavesinui ir styginių orkestrui, kurį Lenkijos nacionalinio baleto trupė vos prieš savaitę šoko choreografo jubiliejiniame vakare LNOBT, tiesiog persmelktas Rytų Europos dramatizmo ir klampaus emocionalumo. Šį baletą lenkai jau prieš keletą metų rodė gastroliuodami Vilniuje, tačiau dar kartą su dideliu malonumu jį pažiūrėjau. Lygiai taip pat labai laukčiau Gordono Koncerto fortepijonui pakartojimo. Tendencijos? Tik pastaba: kai važiuodama į darbą įsijungiu „Klasikos“ radijo laidą „Ryto allegro“, kad ir kas kalbėtų (dailininkai, muzikai, literatai ir t.t.), visi skundžiasi, jog nėra pinigų, palaikymo, kiti remiami ar matomi geriau, mes – vargšai. Žinoma, tiesos yra, bet... Tiesą sakant, daugiau galėčiau išvardyti to, kas turbūt buvo verta dėmesio, bet aš ten nenuėjau, nepamačiau, neperskaičiau... Visiems gerų metų!

Edmundas Gedgaudas

Lyg Edwardo Muncho nutapytas „Riksmas“ mumyse įsibuvo Sergejaus Prokofjevo Septintosios fortepijono sonatos tragizmas, kurį netikėtai išgirdome ne sodrios tapybos, o jautrių grafikos linijų pavidalu, nuskaidrinusiu bene esmingiausias tos muzikos paslaptis (Andriaus Žlabio rečitalis „Vaidilos“ salėje); Čiurlionio poemos „Miške“ grafikos iškalba (Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijonų duetas Valdovų rūmuose); „Čiurlionis kitaip“ – pagal Rimanto Janeliausko sugrupuotus ciklus (Jurgis Karnavičius, „Piano.lt“ salė). Vengrų kompozitorius Gyӧrgy Kurtágas. Į miniatiūrų fortepijonui „Žaidimai“ tėkmę įsiterpia Johanno Sebastiano Bacho Preliudas E-dur ir Fuga As-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ I tomo. Vėl nūdienė vengro muzika, vėl intarpai iš „Klavyro“. Kylame link nebent sapnuose atsiveriančio būvio, kur skamba šią akimirką improvizuojant užgimstanti abiejų kompozitorių muzika, o priešybės neįtikėtinai suartėja (prancūzo Pierre’o -Laurent’o Aimard’o rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje); Pirmasis Piotro Čaikovskio koncertas. Populiarumo kaustomą kūrinį išvaduoja dvasios galias pasitelkęs virtuoziškumas. Dulkėms ir kitokioms apnašoms dingstant puikiai talkina orkestras (LNSO, pianistas Lukas Geniušas, dirigentas Modestas Pitrėnas); smuiko ir violončelės garsų poezija. Dar pianistė... Kiekvienas savitas, bet meną juk ir skirtingi pradai įžiebia („FortVio“ kompaktinis diskas. Ingrida Rupaitė-Petrikienė, Povilas Jacunskas, Indrė Baikštytė).

„Pianoforte“ (Roman des Klaviers) – knyga, kuri man suaugo su skirtingomis praėjusios vasaros patirtimis. Nuo jų vis dar neatsieju puikaus Ludwigo van Beethoveno sonatų įrašo ir Nidoje bei Vilniuje girdėtų „33 variacijų Diabelli valso tema“. O minėtos rašytojo Dieterio Hildebrandto lengvai skaitomos knygos pagrindinis personažas – fortepijonas. Tai bent! Gal išversim ir išleisim? („Pianoforte“, Daumanto Kirilausko kompaktinė plokštelė, jo rečitaliai Nidoje ir Vilniuje).

Ar patikėsite, kad lengvo romano pradų apstu ir galingoje praėjusią vasarą slenkstį peržengusio šviesaus atminimo Algirdo Jono Ambrazo monografijoje „Julius Juzeliūnas“? Ją autoriui metų metais auginant, nuo gimtojo „marių kranto“ tolo Juzeliūno mokinės laivas. Tokių atstumų jūrmylėmis nebepaskaičiuosi, tad gal tą suvokę orkestro muzikantai mus nuplukdė į dar užsilikusius skaidrius ir galingai banguojančius šiaurės vandenis. Nepamirštama kelionė! („La barca“, „krantas upė simfonija“, Simfonija Nr. 2, Onutė Narbutaitė, LNSO, Robertas Šervenikas). Juliaus Juzeliūno tema – lyg šių metų inkaras, laikantis ir Šarūno Nako sumanytą „Juzeliūno kabinetą“, ir prasidėjusį šiam kūrėjui skirtą to paties autoriaus radijo laidų ciklą.

Algirdas Klova

Ilgai galvojau, kas man šiemet sukėlė daugiausia įspūdžių ir džiaugsmo. Sunku išsirinkti. Šiemet Vilniaus knygų mugėje jau antrus metus iš eilės buvo įrengta „Muzikos salė“, kur kas didesnė nei pernai. Per keturias dienas savo veiklą jos stenduose pristatė daugiau nei 200 skirtingų žanrų atlikėjų. Programoje – 40 gyvų koncertų ir šimtai neformalių susitikimų su muzikos kūrėjais, atlikėjais, leidėjais, koncertų organizatoriais. Ankstyvą pavasarį, šiemet jau 19-tą kartą, mus pakvietė kas dveji metai Birštone vykstantis džiazo festivalis. Taip jau susidėliojo, kad šis renginys yra skirtas lietuviško džiazo muzikai ir užsieniečius čia išgirsi tik drauge su mūsų žvaigždėmis. Buvo labai geras ir spalvingas koncertų ciklas. „Vilnius Mama Jazz“ išgirdome kolektyvą, kuris dar nebuvo grojęs Lietuvoje. Po 46 bendro darbo metų, gyva džiazo legenda – grupė iš JAV „Oregon“ pirmą kartą pasirodė mūsų šalyje. Šis koncertas, mano manymu, buvo ne tik pats ryškiausias festivalyje, bet ir vienas reikšmingiausių muzikinių įvykių Lietuvoje per dešimtmečius. Taip pat negaliu neprisiminti, kad metų pradžioje Kompozitorių sąjungos namuose pristačiau savo pirmąją autorinę kompaktinę plokštelę „Algirdas Klova. Kamerinė muzika“. Apie tai taip buvo rašyta ir „7md“ savaitraštyje. Laimingų ir spalvingų, muzikalių ateinančių metų!

Rasa Murauskaitė

Sulaukėme nemažai pasaulinių žvaigždžių, ryškiausi šiandienos lietuvių atlikėjai surengė įdomių koncertų ir apskritai netrūko pasirinkimų įvairiam skoniui. Neabejotinai svarbūs buvo jubiliejiniai Juliaus Juzeliūno metai, dovanoję ne vieną puikų koncertą, straipsnį, pranešimą, įkvėpę iš naujo permąstyti šio kūrėjo svarbą ne tik Lietuvos kultūros praeičiai, bet ir dabarčiai. Kiek tyliau žengė jubiliejiniams kompozitorės Onutės Narbutaitės metams skirti koncertai, tačiau jų, mano nuomone, buvo laukiama ne ką mažiau. Lietuvos muzikologų bendruomenei didžiulis įvykis – pirmosiomis rudens dienomis vykusi tarptautinė muzikos filosofijos konferencija „Apie esmę ir kontekstą“, į kurią pranešimų skaityti atvyko žymūs mokslininkai Jerroldas Levinsonas, Tamara Levitz, Richardas Taruskinas ir kt. Konferencijoje turėjome progos stebėti bei dalyvauti ir išties karštose diskusijose – Lietuvoje tai nėra dažnas reiškinys. Su dideliu malonumu prisimenu pavasarį vykusį ciklo „Kompozitorių portretai“ koncertą, skirtą Mauricio Kagelio kūrybai. Įkvėpė ne tik įsimintina kūryba, bet ir jau ne kartą sužavėjusi Vykinto Baltako vadovaujamo „Lietuvos ansamblių tinklo“ atlikimo kokybė. Profesionalių interpretacijų malonumą jie dovanojo ir „Gaidos“ koncerte „Muzika vaizde & vaizdas muzikoje“. Apskritai, „Gaidoje“ šiais metais netrūko įdomių iniciatyvų (kaip, tarkime, keturis styginių kvartetus į vieną koncertą subūręs „Quartettissimo“) ar žymių vardų („Kronos“ kvartetas, Philipas Glassas ir kt.). Nedidelio publikos susidomėjimo sulaukė, bet buvo labai turiningas estų pianisto Stenno Lassmano pokalbis ir koncertas, kuriuose pristatyta estų kompozitoriaus Heino Ellerio kūryba. Estams šis autorius svarbus bene taip pat kaip mums Čiurlionis, o jaunosios kartos pianistas Lassmanas yra vienintelis, įrašęs visą Ellerio fortepijoninę kūrybą, parašęs disertaciją apie šio autoriaus muziką. Taip pat džiugu, kad ne vienas lietuvių kompozitorius ėmėsi rimtai dirbti sakralinės muzikos srityje.

Paulina Nalivaikaitė

Metai man įsiminė tuo, kad ketvirtį jų praleidau Serbijos sostinėje Belgrade, kur tikėjausi gana intensyvaus kultūrinio gyvenimo, o išvada – Vilniaus muzikinė sfera gyvesnė ir, drįsčiau teigti, kokybiškesnė. Užtat ten susipažinau su pašėlusia ir labai gyvybinga kafanų kultūra, kur grojama tradicinė serbų muzika. O jei rimčiau – įsiminė keletas skirtingo pobūdžio koncertų, ir visi jie susiję su šiuolaikine muzika. Vasarą teko lankytis keliuose Kintų muzikos festivalio koncertuose, iš kurių didžiulę emocinę įkrovą paliko pirmasis, jame svečiavosi latvių kompozitorius Pēteris Vaskas. Žavėjo itin kokybiškai ir jautriai atlikta jo kūrinių programa (smuiku griežė Augusta Jusionytė, violončele – Vytautas Sondeckis, grojo Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), dainavo choras „Intis“ iš Latvijos). O rudenį visuomet labai laukiu „Gaidos“ festivalio. Pozityviai įsimintinas buvo ansamblio „Synaesthesis“ koncertas – ypač patiko Michaelo Gordono ir Gérardo Grisey kompozicijų interpretacijos, sužavėjo jaunatviškos kolektyvo energijos (ypač organiškai atsiskleidusios grojant Gordono opusus) ir aukštos kokybės, kaip kryptingo darbo rezultato, dermė. Dar „Gaidoje“ labai įsiminė Zbignevo Ibelhaupto ir LVSO itin įtraukiančiai, virtuoziškai, efektingai atliktas Gordono „The Unchanging Sea“. Taip pat paminėsiu kino teatre „Forum Cinemas“ iš Metropoliteno operos transliuotą Kaijos Saariaho operą „L’amour de Loin“ – tai, ko gero, viena įsimintiniausių kada nors matytų operų, imponavusi ir muzikos, ir režisūros (Robert Lepage) estetika.

Rita Nomicaitė

2016-aisiais Vilniuje, įvairiose salėse (ir Arkikatedroje bazilikoje) skambėjo daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių. Šiame kontekste – grandiozinis Juliaus Juzeliūno 100-mečiui skirtų renginių ir jų žanrų kiekis; mini festivaliai, o ne pavieniai autoriniai vakarai, skirti jubiliačių Onutės Narbutaitės, Kristinos Vasiliauskaitės kūrybai. Norėčiau paminėti žiniasklaidos nepastebėtą, nepaprastai informatyvų Juzeliūno minėjimą, surengtą Mokslų akademijoje: kalbėjo Vytautas Landsbergis, Šarūnas Nakas, Mečys Laurinkus ir Teresė Burauskaitė (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė), koncertavo choras „Vilnius“. Iš didžiojo srauto muzikos interpretacijų vertėtų išskirti keletą, manyčiau, tapusių etapinėmis atlikimo istorijoje: Roberto Beinario tiesiog asmenybės savastimi įkūnytas Juzeliūno „Litanijas“ obojui, dirigento Modesto Barkausko ir Nacionalinio simfoninio orkestro jaunatviškai perteiktus Juzeliūno „Afrikietiškus eskizus“, dėl ekstremaliai sukauptų emocijų ir išimtinai vientiso skambesio – Narbutaitės simfoninės muzikos vakarą, LNSO dirigavo Robertas Šervenikas. Pabrėžčiau Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir jo vadovo Donato Katkaus koncertą, skirtą Kompozitorių sąjungos 75-mečiui. Čia, be kitų premjerų, atliktas jaunojo pianisto Ryčio Juškaičio opusas „Judėjimas yra viskas, tikslas – niekas“ (smuiko solo – Rusnė Mataitytė). Šiemet vėl girdėjome pianisto Daumanto Kirilausko skambinamų džiazinių intarpų Chicko Corea Koncerte Nr. 1, opusą „To Someone“. Pasigėrėtina, kad lietuvių muziką integraliai į savo programas įtraukia Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Modestas Pitrėnas. Džiugina įsibėgėjusi Muzikos inovacijų studijų centro veikla.