Minimalistinių sonatų vakaras

Pianistė Indrė Baikštytė ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė neabejotinai yra ryškios savo kartos atlikėjos. Jų dalyvavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose neretai tampa aukštos kokybės ženklu. Dar svarbiau, kad abi muzikės – puikios šiuolaikinės muzikos interpretatorės, o ir pačios sako, kad ši joms artimiausia. I. Baikštytės ir R. Lipinaitytės duetas „Domino Duo“ šiais metais mini kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Nors prieš judviejų koncertą lapkričio 6 d. „Vaidilos“ teatre tai nebuvo pabrėžta, šis vakaras tapo gražiu meninės sukakties paminėjimu.

Koncertui parengta labai įdomi programa – pavadinimas „Romantiškas minimalizmo dvelksmas“ slėpė XX–XXI a. parašytus įspūdingus sonatų ciklus. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė akademinė muzika publikai yra nelengvas iššūkis, tačiau duetas pasirinko ypač patrauklius, nesudėtingus kūrinius, taigi jų buvo lengva ir malonu klausyti. Tiesa, neišgirdome vienos programoje numatytos kompozicijos – Leonido Desiatnikovo „Wie der alte Leiermann“ („Kaip senas rylininkas“).

Vakarą pradėjo amerikiečių kompozitoriaus Lowellio Liebermanno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 46. Šiame dviejų kontrastingų dalių opuse daugiausia galimybių atsiskleisti skirta smuikui – R. Lipinaitytė čia demonstravo aistringą griežimo manierą, kai net lyrinėse dalyse buvo justi ekspresyvi atlikėjos prigimtis, galutinai atsivėrusi kulminaciniame finale. Kitas kūrinys – monumentali minimalizmo patriarcho Philipo Glasso Sonata smuikui ir fortepijonui. Tai chrestomatinis kompozitoriaus stiliaus pavyzdys. Gausūs arpeggio, ryškios, tradicine harmonija grįstos sąskambių slinktys ir ypač smulki technika apibrėžia šio kūrinio muzikos kalbą. Tačiau tai, kad Glassas pats sako, jog šią sonatą parašė Johannesso Brahmso stiliumi, taip pat buvo lengva pajusti – intensyvi ekspresija, sodrios faktūros, dinaminė laisvė ir minimalizmui nebūdingas emocingumas liejosi per kraštus. Kaip minėjo R. Lipinaitytė, Glasso muzikai atlikti reikia ypatingo meistriškumo ir puikios, itin smulkios technikos, susikaupimo – išlaikyti tą nepaliaujamą judėjimą neapsunkintą, išsaugant nuoseklų tempą, nelengva, o grojant duetu dar ir reikia tiksliai sutapti su partneriu. Pirmą dalį pradėjęs gana neblogai, vėliau duetas lengvumo pojūčio pritrūko, o kai kuriuose epizoduose tobulo sutarimo išsaugoti nepavyko. Vis dėlto šis įspūdingas kūrinys labai sužavėjo publiką.

Efektyviausias rezultatas pasiekiamas suderinus puikią muzikinę medžiagą su išraiškingu atlikimu – taip galėčiau reziumuoti antrą koncerto dalį pradėjusio turkų kompozitoriaus Fazilo Say Sonatos smuikui ir fortepijonui klausymosi patirtį. „Genialus kūrinys!“ – norėjosi sušukti išgirdus šį puikų ciklą. Pats kompozitorius yra koncertuojantis pianistas, todėl natūralu, kad fortepijono partija šiame kūrinyje ypač charizmatiška, jai patikėta saugoti „modernumo dvelksmą“ – įdomi harmonija spalvino gana paprastas ir tradicines smuiko melodines linijas, kurios, tiesa, tam tikruose epizoduose prasiverždavo įdomesniais ritminiais, harmoniniais ar štrichų sprendimais. Labai patraukliai skambėjo ir ketvirtoje dalyje „Anonym“ pasigirdusios turkų liaudies muzikos intonacijos, kurias pianistė atliko fortepijono stygomis. Ciklo forma traktuota gana tradiciškai: paskutinė iš penkių opuso dalių buvo kaip repriza da capo, lyg sudėjus visą ciklą į aiškius rėmus. Ciklo dalys nuosekliai auginamos iki kulminacinės trečiosios, kurioje įvyksta savotiška emocinė iškrova, o po jos pamažu grįžtama į melancholišką reprizą. Kūrinio atlikimas žavėjo tiek subtiliais I. Baikštytės prisilietimais prie fortepijono, tiek nenuilstama R. Lipinaitytės spalvų paieška, tad šis kūrinys tapo ypač maloniu estetiniu potyriu.

Koncerto pabaigai paliktas bene iliustratyviausias kūrinys – smuikininko ir kompozitoriaus Aleksejaus Igudesmano Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 2. Visuomet galima pajusti, kai kūrinį rašo gerai instrumentą išmanantis kūrėjas – tuomet partijos būna natūraliai spalvingos, žavi štrichų įvairovė ir žinojimas, kaip efektingai išnaudoti instrumentą. Visos trys kūrinio dalys implikavo savotišką programą ir bylojo apie neblogą kompozitoriaus humoro jausmą. Pirmoji „Tango russo“ – tarsi lengvas žvilgsnis į šį išraiškingą šokį, kai tradicinį jo ritmą ir melodiką tarpais pertraukia tarsi iš visai kito pasaulio „įklijuoti“ garsai. Toks nedidelis chaosas, persmelktas slavišku sentimentalumu, skambėjo patraukliai ir organiškai, o atlikėjos šiame šėlsme jautėsi labai laisvai. Po kiek ramesnio „Intermezzo“ skambėjo kulminacinė trečioji dalis „Rush-hour“ („Spūstis“). Prasidedąs trumpu smuiko ir fortepijono dialogu, plėtojimas įtraukiamas į kiek mechanišką judėjimą, augantį iki galutinės kulminacijos ir reflektuojantį beribio miesto nuolatinę skubą. Po šio kūrinio, o ir išklausius visą vakaro programą, buvo galima spręsti, jog „Domino Duo“ geriau sekasi atlikti būtent tokius spalvingus, gausybės skirtingų nuotaikų, štrichų, dinaminės kaitos reikalaujančius kūrinius, o ne gryną minimalizmą.

Manau, nedaug atlikėjų Lietuvoje gali drąsiai pasakyti, kad geriausiai jaučiasi atlikdami šiuolaikinius kūrinius. Smagu, kad šis duetas gali ne tik įtaigiai ir intelektualiai pristatyti XX ir XXI a. muziką, bet ir nuolat pasistengia publiką supažindinti su plačia ir įdomia jos panorama.