Mozarto legendos aidas

Geriau pamąsčius, keistokas, bet vis tiek jaudinančiai žavus yra tasai įžymybių asmeninių daiktų garbinimas. Atrodo, tai tėra kadaise naudotas materialus objektas, kurio vertė keleriopai padidėja dėl to, kad prie jo lietėsi (naudojo, dėvėjo) garbinamas žmogus. Vis dėlto, pralaužus pragmatizmo užtvarą, galima įsivaizduoti, kokią magišką aurą ta relikvija skleidžia legendinio asmens garbintojui: juk „daiktas“ iš tiesų galėjo būti spalvingų žmogaus istorijų liudininkas, o gal net vadinamojo asmenybės mito formavimosi dalyvis. Vienomis iš tokių muzikos pasaulio relikvijų drąsiai galėtume laikyti ir Wolfgango Amadeus Mozarto turėtus instrumentus, kuriuos saugo tarptautinis Mozarteumo fondas: tai klavikordas (Clavichord), fortepijonas (Hammerflügel), vaikystės smuikas, altas, Zalcburgo smuikas ir Vienos smuikas. Būtent pastarąjį instrumentą turėjome galimybę išvysti ir išgirsti Vilniuje spalio 16–19 d. rengtuose koncertuose: Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 16 d.), Šv. Jonų bažnyčioje (spalio 17 d.) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (spalio 19 d.). Išskirtinę progą pajusti Mozarto legendos dvelksmą suteikė Mozarteumo fondo nariai muzikologai Anja Morgenstern ir Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir archyvų vadovė Gabriela Ramsauer, šia proga atvykę į Lietuvą, juos globojęs viso projekto spiritus movens, Lietuvos ir Austrijos draugijos prezidentas profesorius Petras Kunca bei daugybė projekto partnerių ir rėmėjų Lietuvoje.

Į Vilnių atvežtu smuiku Mozartas griežė gyvendamas Vienoje – ten persikėlė 1781 m., po to, kai buvo atleistas iš Koloredo dvaro kapelmeisterio pareigų Zalcburge. Vienos smuikas – pagal italų meistro Pietro Antonio dalla Costa pavardę dabar vadinamas Mozarto Costa smuiku – pagamintas 1764 m. Trevize (Italija). Išskirtinis projektas, Lietuvos publikai pristatęs daugiau nei dviejų su puse šimtmečių senumo instrumentą, kuriuo griežė klasicizmo muzikos genijus, sulaukė išties aktyvaus dėmesio. Spalio 16 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjęs koncertas „W. A. Mozarto smuiko magija“, iš ciklo „Koncertai visai šeimai“, sekmadienio vidurdienį pritraukė pilnutėlę salę – nuo garbių svečių iš Austrijos iki mažylių (tiesa, būtų geriau, jei tėvai kūdikius, dar negebančius adekvačiai elgtis, visgi paliktų namie). Džiugu, kad muzikos mėgėjai neignoravo jiems suteiktos privilegijos: juk bent iš smalsumo buvo verta ateiti pasiklausyti, kaipgi tasai nepaprastas instrumentas skamba. O skamba jis išties savitai. Nors pranešime spaudai buvo teigiama, kad „ryškaus Venecijos mokyklos smuikų meistro instrumentai pasižymi minkštu ir sodriu skambesiu, savita tembro spalva“, smuikas paliko „blizgaus“ lyg metalas skambesio įspūdį. Instrumentu griežė Anja Morgenstern, muzikologė ir smuikininkė, renginiuose atlikusi po dalį Mozarto Koncerto smuikui Nr. 2 D-dur (K 211). Nežinia, ar solistei buvo baugu muzikuoti vertinguoju instrumentu, ar tiesiog tokia atlikėjos maniera, bet ji griežė atsargiai, netgi susikausčiusi, pritrūko ryškesnių dinamikos kontrastų, taip būdingų dialektiškai klasicizmo muzikai. Ir nors spalio 19 d. koncerte LMTA Didžiojoje salėje A. Morgenstern paliko geresnį įspūdį, vis dėlto sumanymas būtent jai patikėti šio smuiko solo gerokai nustebino. Manau, būtų prasmingiau, jei galimybę pamuzikuoti Mozarto instrumentu ir prisiliesti prie legendos būtų gavęs kuris nors ypač ryškus lietuvių arba austrų atlikėjas.

Kur kas didesnį muzikavimo džiaugsmą perteikė LMTA studentė Danielė Brekytė (doc. dr. Rūtos Lipinaitytės kl), savo smuiku pagriežusi Rondo C-dur (K 373). Net neabejoju, kad atlikėjai šie koncertai įsirėš atmintin kaip viena ryškiausių studijų metų patirčių – įvyko ir smuikininkės solinis debiutas Nacionalinėje filharmonijoje. Nors jautėsi, kad atlikėjai dar trūksta patirties didžiojoje scenoje, – norėjosi ryškesnio ir drąsesnio muzikavimo, – vis dėlto kūrinys atliktas stabiliai, tvarkingai, tad jaunai smuikininkei nuoširdžiai linkėčiau pasitikėjimo ir drąsos.

Šalia dviejų smuikininkių pasirodė LMTA studentė sopranas Lina Dambrauskaitė (prof. Sigutės Stonytės kl.), su orkestru padainavusi ariją „L’amero, sarò costante“ iš operos „Karalius piemuo“. Solistei smuiku pritarė ir A. Morgenstern, retkarčiais forsuotu garsu kiek užgoždavusi dainininkę, o ši atliko savo numerį tvarkingai, švelniai, lygiu balsu. Iš visų kūrinių bene geriausią įspūdį paliko operos „Tito gailestingumas“ uvertiūra ir Simfonija Nr. 40 g-moll (K 550), atliktos LMTA studentų simfoninio orkestro, diriguojant jų vadovui Martynui Staškui. Koncertuose spalio 16 ir 17 d. kolektyvas pagrojo tik pirmą ir antrą simfonijos dalis, o spalio 19 d. koncerte LMTA Didžiojoje salėje išgirdome visas keturias, diriguojant akademijos garbės daktarui, Mozarteumo universiteto profesoriui Josefui Wallnigui. Ir nors finale kiek pritrūko styginių sinchroniškumo, tikslesnės ir aštresnės ritmo artikuliacijos, bendram vaizdui tai pernelyg nepakenkė. Atlikdami ir uvertiūrą, ir simfoniją, orkestro artistai spinduliavo jaunatviška energija ir muzikavimo džiaugsmu, atliepusiais Mozarto muzikos dvasią.

Šv. Jonų bažnyčioje, kaip sakė koncertą vedusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė, sakralinę Mozarto smuiko pasirodymo progą ir bažnytinę aplinką gražiai atliepė Mozarto motetai – vienas svarbiausių bažnytinės muzikos žanrų lotyniškais tekstais. Šviesią, pasaulietinio džiugesio kupiną muziką sklandžiai atliko LMTA studentų simfoninis orkestras ir mišrus choras (vadovai doc. Dainius Puišys, doc. Gintautas Venislovas ir prof. Jurijus Kalcas), dirigavo J. Wallnigas. Tiesa, iš pradžių kiek jautėsi dėl nepalankios akustikos susiliejantys ar prasilenkiantys choro ir orkestro sluoksniai, tačiau jaunieji profesionalai sėkmingai įveikė šį iššūkį ir galiausiai gražiai suderino savo partijas. Koncerte vėlgi išsiskyrė nepaprastai gražaus tembro Linos Dambrauskaitės balsas ir jos atliekama arija iš Mozarto operos „Karalius piemuo“, pritariant soluojančiam Costa smuikui ir orkestrui.

Nepaisant nevienalyčių įspūdžių, Lietuvos melomanams buvo padovanota didžiulė privilegija – mat šiais laikais Mozarto smuiko klausėsi tik JAV, Japonijos ir Kubos muzikos mylėtojai. Kaip spalio 19 d. koncerte sakė LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas, šis įvykis – tai puikus glaudaus ir ilgamečio kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdys ir rezultatas: projektas inicijuotas Lietuvos ir Zalcburgo žemės kultūrinio bendradarbiavimo 45-mečio proga. Manau, tai yra drąsiems tikslams įkvepiantis įvykis, paskatinsiantis ir kitas institucijas puoselėti tarpkultūrinius ryšius, ir taip vis dažniau turėsime progą pasimėgauti išskirtiniais projektais.