Aibės prasmių šalyje

Vėlyvą 1952-ųjų rudenį pirmą kartą mačiau, kaip Monika Mironaitė tapo jaunute Friedricho Schillerio dramos „Klasta ir meilė“ heroje Luiza Miler. Tarp laiko pablukintų didžios aktorės sukurto personažo kontūrų tarsi dešimtmečių nepaliestus tebegirdžiu du paskutinio veiksmo žodžius, ramiai ištartus katarsio apimtos salės tyloje: „Limonadas geras...“ Tapdavo aišku, jog Luiza ir jos mylimasis Ferdinandas šios tylos palaiminti jau žengia į slėpiningąją tamsą.

Panašiose gilaus slėnio sutemose pasigirsta ir tylutėlis Césaro Francko choralas (ciklas fortepijonui „Preliudas, choralas ir fuga“), vedantis priešingon pusėn – aukštyn, į šviesą. Ženk nesidairydamas! Šį Aldonos Lipčiūtės interpretuojamą kūrinį išgirdau „Klastos ir meilės“ įspūdžių fone, mintyse suartindamas dvi išskirtinai kūrybingas menininkes – aktorę ir pianistę. Kitokių „Klastos ir meilės“ spektaklių nebežiūrėjau, nors progų būdavo. O išgirdęs Francko ciklą prisimindavau per „Bajorų gūžtos“ pertrauką nugirstus į grimo kambarį skubančios Monikos tylius žodžius pačiai sau: „viskas ne taip, viskas ne taip...“ (tame spektaklyje pianinu skambindavau trumpus intarpus).

Ir štai Andrius Žlabys koncertuodamas Nidoje per šių metų Thomo Manno festivalį iš „užburtojo slėnio“ prietemos klausytojų būrį vedė kadaise Aldonos Lipčiūtės tyrinėtų viršūnių link. Visai kitais takais, kur irgi nevalia dairytis žemyn, tik žengti drauge palaimingai jaučiant, jog: „viskas taip, viskas taip...“ Tiesa, koncertą Nidoje pradėjęs viena iš Georgo Friedricho Händelio siuitų, nustebino klausytojus, girdėjusius joms skirto rečitalio Vilniuje lygį, kuklesniu rezultatu, kuris aiškiai paveikė ir patį pianistą. Bet netrukus, tarsi pamiršęs menkokas tenykščio instrumento galimybes, pianistas kaip visada leidosi užburiamas muzikos, tad Francko kūriniu antroje programos pusėje jau įtaigiai ištarė savąjį „...viskas taip“.

Spalio 21-ąją – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas. Kongresų salė ir jos prieigos per nemenką laiko tarpsnį man netapo jaukesnės, bet nuotaika gerėja pastebint, kad šį orkestro būstą administruojantys asmenys nepamiršta menkiau išprususios publikos ir ieškodami su ja ryšio randa subtilių būdų. Fojė pasiūloma daili Lankytojo atmintinė, kurioje lakoniškai samprotaujama apie simfoninį orkestrą, paprašoma žvilgtelėti į salėje rodomus titrus ir net patariama, kaip einant į koncertą apsirengti. Pasigedau nebent požiūrio į galingas kelionines kuprines, kurias vienas kitas jaunas žmogus gal suvokia kaip net šitokioje vietoje būtiną „stiliaus dalį“. Labiausiai man patiko, kad niekas prieš koncertą neaiškino, kur ir ko mes atėjome, ką išgirsime, bei žodis žodin neskaitė to, kas surašyta visiems įteiktose programėlėse. Kai kas scenon žengiantiems orkestro dalyviams paplojo – natūralus, abipusiai malonus gestas, suintensyvėjęs sveikinant koncerto solistą ir dirigentą.

Atsisėdę antrojo aukšto fojė pakraštyje dairėmės į laiko tėkmės netaurinamų sienų, jų marmuro spalvų disonansus ir juos perrėkti panūdusius paveikslus. Jau žinome, jog salėje mūsų laukia panašaus lygio, tik „iš kitos rankovės pakratyti“ vaizdai ir su jais lenktyniaujanti akustika. Gyvenimo patirtis man patarė tą ar kitą reiškinį vertinant nepamiršti meilės indėlio – kiek architekto širdis dalyvavo projektuojant ir statant šitokią salę (neskirtą koncertams, tad ją keliant iki tokio rango teko iš pirštinės pasiūti batą), kiek muzika yra brangi į orkestrą sutelktiems žmonėms, kaip jie išgirsta bei suvokia solisto siūlomą interpretacijos pobūdį, nes jo ir orkestro dialogas Roberto Schumanno Koncerte fortepijonui itin svarbus. Andrius Žlabys, sakytum, tam pašnekovui mesteli ką tik saulės nokintą apelsiną, o jo pusėn atridenama ropė. Suprask – „gavai atsaką, tęskim šneką toliau“. Muziką girdintys klausytojai gaudo ką įmanydami, nevienodai suvokdami situaciją.

„Wer den Dichter will verstehen / Muss in Dichters Lande gehen“, – pataria Johannas Wolfgangas Goethe norintiems gilintis į poetų kūrybą. Pažodžiui išversta mintis sakytų, jog panorusiam suprasti poetą privalu nuvykti į jo šalį, o bandant ją mėgėjiškai eiliuoti – „Tas suprast poetą gali / Kas pažįsta ir jo šalį“. Manytina, jog „šalis“ čia apima aibę prasmių – kultūrinių, istorinių, geografinių... Dar ir subjektyvių, kurios yra bene svarbiausios. Po kelių dešimtmečių vėl skaitydamas jaunystėje pamėgtus autorius tose „jų šalyse“ aptinku daugybę anksčiau nepastebėtų dalykų. Būna, kad sugrįžtu prie tos pačios pastraipos, nes pajuntu joje slypint gyvybę, keičiančią mūsų šnekos pobūdį. O Robertas ir Andrius juk seniai susikalba be žodžių, tad gal net pati Clara Schumann jo paprašė (ką mes čia nutuokiam...) bisui paskambinti paskutinę miniatiūrą iš „Vaikų scenų“, prilygstančią žvilgsniui į žvaigždėtą rudens dangų – „Der Dichter spricht“ („Poeto žodis“).

Antroje dalyje – Ludwigo van Beethoveno Trečioji („Heroinė“), kurią kadaise svajojo padiriguoti Balys Dvarionas, tačiau taip ir nepasiryžo. Gal kliudė jo poetiškoje sieloje slypintis atsakomybės perteklius? Mano, recenzijų neberašančio, kliuvinys šį šedevrą suvokiant paprastesnis, nes esu be išlygų priėmęs ypatingą tos simfonijos interpretaciją – tą, kuri Wilhelmui Furtwengleriui diriguojant 1944-ųjų gruodį buvo įrašyta Vienoje. Šiuo „Heroinės“ variantu neprilygstamai prabilo poetas, nepaisantis artėjančių „Katiušų“ salvių. O Vilniuje spalio 21-osios vakarą Kongresuose ją dirigavo Danielis Raiskinas, ką tik baigęs dvigubą Reino filharmonijos simfoninio orkestro vadovo kadenciją Koblenco mieste, priartinęs šį kolektyvą prie geriausių Vokietijos orkestrų lygmens ir labai jautriai tenykštės publikos išlydėtas.

Vienaip man nejauku Kongresuose, kitaip – Valdovų rūmuose. Nesugebu susieti jų su senojo Vilniaus sąskambiais, viduje vis pasidairau lagamino lyg patekęs į kokį oro uostą. Kartais viliuosi, jog aukštojo meno renginiai šį pastatą humanizuos ir oro uostas ilgainiui užleis vietą rūmams. Pernai du kartus po kelias valandas apžiūrinėjau Europos viduramžių ir renesanso gobelenus unikalioje jų parodoje „Gijomis išausta istorija“. Net pavyko iš bokštelio pažvelgti į senamiestį – vaizdas toks netikėtas, jog gniaužia kvapą. Klausiausi kelių gerų koncertų, bet vis dar ne Žemutinė pilis man tie rūmai. Žinau, esu subjektyvus, juk ne vienai geresnei už manąją galvai atrodo visai kitaip, bet... Ne tik amžių nepalytėtos sienos, ne tik eskalatoriai ir liftai, ne tik prašmatnumą imituojantys paveikslai Renesanso salėje, kur rengiami koncertai. Gal priprasiu ir imsiu viso to nebepastebėti, gal...

Spalio 20-osios vakarą klausiausi savo pasiilgto Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijonų dueto. Pradėję Mikalojaus Konstantino Čiurlionio poema „Miške“, kur ją dviem fortepijonams aranžavęs Jonas Aleksa, atverdamas kūrybinių autoriaus vizijų lobius, pranoksta orkestrą (tik kažin ar taip pagalvočiau be šio dueto burtų), toliau – Muzio Clementi Sonata B-dur, Camillio Saint-Saënso Variacijos Beethoveno tema, o karališkai skambant Johanneso Brahmso Variacijoms Haydno tema (Šv. Antanui skirtas choralas) pagalvojau, kokia būtų laiminga Aldona Dvarionaitė, nuo pirmų šio dueto žingsnių džiūgavusi po kiekvieno jų koncerto. Ir štai už smulkių renesansinio lango stiklų tamsoje šmėsteli besišypsantis jos veidas, ir aš lyg drauge su ja klausausi Ferenco Liszto parafrazuotų „Prisiminimų apie Don Žuaną“. Gal šiai aplinkai iki tikrų rūmų rango stinga vaiduoklio? Bet ne mums tai žinoti, nebent anglai tartų savo žodį...