7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Romantiškoji rudens pora

Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninio dueto ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas

Jurgita Valčikaitė
Nr. 33 (1185), 2016-10-21
Muzika
Sonata ir Rokas Zubovai, Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sonata ir Rokas Zubovai, Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Nostalgija dvelkiančio spalio 15-osios vakarą ruduo apdovanojo gausiais saulės spinduliais, salsvu nukritusių lapų aromatu... Tačiau romantikų širdis tą vakarą šildė ne tik liepsnojanti gamta, bet ir Nacionalinėje filharmonijoje suskambėję „Didžiųjų romantikų“ kūriniai.  Tyčia ar ne, vakaro programą jungė poros skaičius: du kompozitoriai, du pianistai, du fortepijonai, dirigentas Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Iš tiesų, apgalvota ir skoningai parinkta koncerto programa – Johanneso Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“, op. 81, Ketvirtoji simfonija e-moll, op. 98, bei Maxo Brucho Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a, – nuteikė ypatingai.

 

Pirmieji „Tragiškosios uvertiūros“ akordai priminė garsią frazę „Sustok, akimirka žavinga!“ Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ pastatymui kurta kompozicija suskambėjo sukeldama tikrą jaudulį. Paveikus ir kupinas vidinio tragizmo veikalas tarsi įkūnijo Goethe’s personažo istoriją. Matyt, kūrinio pasisekimą lėmė Brahmsui artimi egzistenciniai klausimai. Žmogaus prigimties ir jo galių problema, išreikšta Fausto tragedijoje, savaip atsispindėjo ir kompozitoriaus kūrybiniame kelyje, kurį tarsi šešėlis visą gyvenimą persekiojo Ludwigo van Beethoveno figūra. Kaip ir pagrindiniam Goethe’s kūrinio veikėjui, Brahmsui taip pat ramybės nedavė neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių, ypač girdint „už nugaros žingsniuojantį tokį milžiną kaip Beethovenas“.

 

Po šios didingos ir emocine prasme sudėtingos įžangos pirmą kartą drauge su Nacionaliniu simfoniniu orkestru scenoje pasirodė šeimyninis duetas – pianistai Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas. Dažnai koncertų programoms rinkdamiesi rečiau atliekamus kūrinius, šįkart duetas paskambino konservatyviojo romantiko Maxo Brucho Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a.

 

Taip pat, kaip prieš šimtmetį kompozitorių sužavėjo seserų Rose ir Ottilie Sutro fortepijoninis duetas, kuriam ir buvo skirtas šis koncertas, šį vakarą publiką pakerėjo Zubovų pora. Ideali darna, konsonansiškas atlikimas – taip būtų galima įvardinti nepriekaištingą dueto ansambliškumą. Natūraliam, santūriam atlikimui žavesio suteikė atlikėjų susižvalgymas. Ramybę ir šilumą skleidęs nuosaikus dueto muzikavimas sužavėjo daugelį to vakaro klausytojų. Vis dėlto, nepaisant aukšto atlikėjų meistriškumo, kompoziciją maksimaliai atskleisti sutrukdė perdėm garsus orkestro akompanimentas. Nedidelę filharmonijos salę dar „Tragiškosios uvertiūros“ pradžioje forte skambesiu užliejęs orkestras neleido išnirti fortepijonų (netgi dviejų!) tembrui. Matyt, Brahmso padiktuota nuotaika dar kurį laiką neapleido nei orkestro muzikantų, nei dirigento. Tačiau suskambus paskutiniams Brucho Koncerto akordams, salėje pasigirdo didžiulės ovacijos. Tenka pripažinti, jog tokį šiltą publikos įvertinimą lėmė seniai dueto užsitarnautos simpatijos. Buvo matyti, kad didelė dalis tą vakarą susirinkusiųjų atėjo pasiklausyto būtent jo. Gaila, tačiau tinkamai jį išgirsi pavyko tik biso metu. Prisėdus pianistams, už nugaros pasigirdęs klausytojo komentaras „gal dabar išgirsime fortepijoną“ leido manyti, jog daugelį koncerto atlikimas šiek tiek nuvylė. Suskambėjus pirmiesiems Brahmso „Meilės valso“ akordams, publika tarsi nušvito, neslėpdama nuoširdžių šypsenų. Švelnus, kone matinis fortepijono tembras, nors ir trumpai, nudžiugino subtilaus fortepijono skambesio išsiilgusius klausytojus. Akivaizdu, šiam duetui nebūtina demonstruoti virtuozinių numerių, siekiant pelnyti publikos simpatijas. Nuskambėjus paskutiniams valso akordams abejonių neliko: didieji vakaro romantikai – Sonata ir Rokas Zubovai.

 

Antroje koncerto dalyje vėl suskambėjęs Brahmsas grąžino į pradžią, sukurdamas dar vieną paralelę. Ir ne dėl to, jog šio kompozitoriaus kūriniu buvo pradėtas koncertas. Turbūt nesuklysime pasakydami, jog Ketvirtoji simfonija – Brahmso Opus Magnum. Didingas, monumentalus kūrinys įkūnija trapų grožį ir sudėtingą gyvenimo tikrovę. Prieštara tarp širdies troškimų ir negailestingo likimo – vėlgi faustiškosios tragedijos atspindys.

 

Pradžioje skambantis lyrinis, nostalgijos kupinas motyvas bei elegiška pirmos dalies nuotaika tarsi nubrėžia takoskyrą tarp gėrio ir blogio, laimės ir liūdesio. Simfonija dramaturgijos požiūriu kontrastinga, tačiau jos filosofiniai matmenys ir pasiekiamas emocinis gylis kur kas platesni, nei leidžia suvokti akivaizdūs ženklai. Antroje ir ketvirtoje dalyse skambančios Johanno Sebastiano Bacho choralo temos tarsi liudija apie dvasinės ramybės paieškas, siekiamybę prisiliesti prie dieviškosios didybės. Būtent tokia – dieviška antroji dalis Andante moderato, kupina romantinių apmastymų ir svajingo valtornos solo, tarsi užliūliavo visus klausytojus. Švelnus tembrų mirgėjimas, lengvi styginių pizzicato žingsniai... Tą akimirką pritrūko tik saldaus nukritusių lapų aromato. Tačiau netrukus pasigirdęs scherzo tarsi gaivaus oro gūsis gražino į tikrovę – nuožmią kompozitoriaus kovą su pasauliu, kuri, ketvirtoje dalyje Allegro energico e passionato įkūnijusi vidinę žmogaus tragediją ir bejėgiškumą, netrukus tapo visa griaunančia jėga – lyg savotiška kompozitoriaus pergale prieš save ir Beethoveno palikimą. Raiškiai Roberto Šerveniko padiriguota Ketvirtoji simfonija suskambėjo kaip vientisas, milžiniškas monolitas, taikliai atspindėjęs vėlyvojo romantizmo stilistiką.

Sonata ir Rokas Zubovai, Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sonata ir Rokas Zubovai, Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sonata ir Rokas Zubovai, Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sonata ir Rokas Zubovai, Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.