AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Išsiskleidusio žiedo beieškant

Žibuoklės Martinaitytės projekto „Grožio beieškant...“ premjera „Piano.lt“ koncertų salėje

Brigita Jurkonytė
Nr. 32 (1184), 2016-10-14

„Kur jūs ieškosit grožio ir kaip jį rasit, jeigu jis pats nebus jums kelias ir vadovas? Ir kaip kalbėtumėt apie jį, jeigu jis pats neaustų jūsų kalbos?“ (Kahlilas Gibranas, Pranašas. Pranašo sodas, 1933). Grožio fenomenas natūraliai įsisuka į pačius sudėtingiausius probleminių klausimų tinklus. Mokslininkai, filosofai, poetai ir kompozitoriai nuolat stengiasi paaiškinti, kas yra grožis ar „estetinė grožio pagava“. Visais istoriniais laikotarpiais girdėtos hipotezės tarsi padeda priartėti prie tos „vienintelės tiesos“. Deja, užkopus į vieną kalną, atsiveria dar daugiau viršukalnių. Šis ieškojimų kelias neturi nei pradžios, nei pabaigos. XXI a. menininkai vis dažniau nutyla grožio suvokimo diskusijose, nes tokie pamąstymai moderniems autoriams neva priklijuoja beviltiško romantiko etiketę. Esant tokiai padėčiai, iškyla klausimas – kokiu būdu savo nostalgiją grožio temai turi išreikšti šiuolaikinio meno atstovas? Įdomų ir įtaigų šios problematikos sprendimą pateikė šiuo metu Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė.

 

Spalio 6 d. „Piano.lt“ koncertų salėje įvyko pasaulinė Žibuoklės Martinaitytės valandą trunkančių audiovizualinių novelių „Grožio beieškant...“ smuikui, violončelei, fortepijonui su videoprojekcijomis ir elektronika premjera. Kompozitorė yra ne tik muzikinės, bet ir vizualinės šio projekto dalies autorė. Koncertinį atlikimą įgyvendinti padėjo subtiliomis interpretacijomis pasižyminčio ansamblio „FortVio“ nariai: Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė). Kūrybinės rezidencijos „Citè des Arts“ Paryžiuje metu gimusi kūrinio idėja slepia ir socialines grožio traktavimo potekstes. „Kūrinys atsirado kaip prieštara vis labiau skubančiai technologijų amžiaus kultūrai ir kasdienybei. Šios „grožio paieškos“ tarsi priverstinai sustabdo mūsų kasdieniškąjį suvokimą ir pagreitėjusį protą, neretai funkcionuojantį automatiniu režimu“, – sakė Martinaitytė. Kaip kompozitorė įtraukė į šias menines grožio paieškas ir publiką?

 

Šis audiovizualinis kūrinys, nors ir buvo meditatyvus, mano manymu, neturi nieko bendra su minimalizmu ar drone muzika. Sukeliama visai kitokia būsena. Čia užkoduotas iš pradžių sunkiai juntamas ir apčiuopiamas „dirgiklis“, kuris vėliau attacca principu šauna lyg strėlė į kulminacinę viršūnę. Muzikinėje ir vaizdo medžiagoje nuolat buvo galima girdėti ir matyti virpančius objektus. Styginių sul tasto, sub ponticello atliekami tonai, harmonikų glissando, trumpi fortepijono kraštinių registrų garsai susieti su ekrane (vienoje iš „Piano.lt“ salės sienų) regimais lengvai banguojančio vandens, debesis remiančių medžio šakų siūravimo, vėjo blaškomų gėlių žiedų ar iš spalvingos kriauklės ištrūkti mėginančio gyvio (manoji šio pavyzdžio interpretacija) vaizdais. Klausytojas nuolat buvo dirginamas šiais virpesiais. Ypač sužavėjo, kaip autorė derino muzikinę artikuliaciją su videoprojekcijoje rodomų objektų materija. Viename iš epizodų kiekvieno instrumento partijoje „prabėgančias“ trumpesnių štrichų ritmines formules lydėjo smėlio, uolų materija. Eksponuoti ir suskilę daiktai. Laikina, trapu, biru...

 

Pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas, be abejonės, pranoko visų klausytojų lūkesčius. Dar niekada negirdėjau fortepijoninio trio, kuriame styginių ir fortepijono tembrai tarsi susilietų į vieną bendrą masę. Elektronikoje girdimi mistinių būtybių dainavimą primenantys garsai organiškai susijungė su ansamblio gyvai atliekama medžiaga.

 

Nuolat krūtinėje jaučiamas virpuliukas, išprovokavęs jausmų proveržį, ar spalvingiausio gėlės žiedo (gal šis įvaizdis kilo ir iš kompozitorės vardo) išsiskleidimas – taip apibendrinčiau Žibuoklės Martinaitytės kūrinio formą. Tas netikėtas išsiskleidimas – štai grožio momentas, kurio taip laukė klausytojų sielos. Linkime, kad šie žiedai autorės kūryboje skleistųsi vis dažniau ir dažniau.

Į viršųĮ VIRŠŲ