Dieve, sergėk Karalienę

Karališka muzika turi magijos... Kaip ir daugelis kitų aristokratų gyvenimo atributų, tebekeliantys karštligišką susidomėjimą daliai modernaus pasaulio visuomenės. Įstabu, kokį galingą poveikį įgauna įvykiai, vietos, objektai, buities reikmenys (stalo įrankiai, rašymo priemonės, drabužiai, avalynė, žaislai ir t.t.), palytėti karališkos giminės. Ne išimtis – muzika, o ypač karališkųjų epochų repertuaras. Ar nenuskamba kūriniai kažkaip ypatingai, galvojant apie tai, kad kadaise jų klausėsi Jos Didenybė?

Į šiuos saldžius spąstus galbūt pakliuvo klausytojai, atėję į Valdovų rūmuose vykusius senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncertus – „Dvi Habsburgų moterys – Elžbieta ir Kotryna“ (rugsėjo 9 d.) ir „Dieve, sergėk Karalienę“ (rugsėjo 21 d.), kuriame skambėjo muzika trims Anglijos valdovėms. Lietuvos ir Lenkijos karalienėms dedikuotą programą parengė choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas), britiškąją choras „Brevis“ atliko su ansambliu „Contrasto armonico“ (projekto vadovas Marco Vitale, Italija, Lenkija).

Jau 26-ą kartą Vilniuje surengtas senosios muzikos festivalis (šiemet vykęs rugsėjo 6–24 d.) kasmet klausytojams pasiūlo ką nors masinančio. Per solidų gyvavimo laiką festivalio kvietimu Lietuvoje viešėjo būrys garsiausių šios muzikos atlikėjų. Tačiau bemaž pastarąjį dešimtmetį itin patrauklūs buvo choro ir konsorto „Brevis“ muzikiniai sumanymai. Patrauklūs įvairiomis prasmėmis – pasaulinėmis užmirštų kūrinių premjeromis („Iš Šv. Pilypo Nerio oratorijos Kjodžoje muzikos lobyno“, „Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros“ ir kt.), programomis, pristatančiomis įdomius Lietuvos muzikos istorijos epizodus („Karalaičio Vladislovo Vazos kelionė į Romą“, „Marco Scacchi – mokinys ir mokytojas“ bei kt.), žinomiausių kompozitorių (Johanno Sebastiano Bacho, Claudio Monteverdi ir kt.) sukakčių muzikinėmis refleksijomis. Festivalio koncertuose atsispindi naujos senosios muzikos pristatymo ir interpretavimo tendencijos.

Žvelgiant retrospektyviai, atmintyje taip pat įstrigo minėtojo tandemo atlikti Monteverdi kūriniai, nuskambėję be specialių programos pateikimo prizmių, bet meniniu požiūriu labai kokybiškai. Toks buvo praėjusį sezoną Valdovų rūmuose parodytos muzikinės sakmės „Orfėjas“ pastatymas – stilistiškai grynas ir įkvepiantis, kaip ir ankstesnieji – „Palaimintosios Mergelės Marijos Mišparai“, konsorto „Brevis“ ir solistų atliktos madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“. Stebint nekintančią Monteverdi kūrybos atlikimo kokybę tampa gan akivaizdu, kad šių programų meno vadovas bei vienas iš atlikėjų Darius Stabinskas yra Italijos ankstyvojo baroko muzikos meistras.

Rugsėjo 21-osios koncerto paantraštė klausytojams intriguojančiai žadėjo muziką, tiesiogiai susijusią su trimis Anglijos karalienėmis – Marija I Tiudor, Elžbieta I ir Marija II. Didžiulė dalis Renesanso ir baroko profesionaliosios muzikos apkritai atsirado ją užsakant monarchams, didikams, Bažnyčios hierarchams. Tad valdovų vaidmuo randantis įvairiai ano meto profesionaliajai muzikai nėra naujiena. Vis dėlto ne visuomet įmanoma atsekti, kokie konkretūs opusai skambėjo, pavyzdžiui, per mišias dalyvaujant karališkos šeimos atstovams. Koncerte skambėjo Henrio Purcello „Muzika Karalienės Marijos II laidotuvėms“. Teigti, kad Anglijos karalienė Marija II „klausėsi“ pačios laidotuvėms sukurto kūrinio būtų išties makabriška, tačiau tai – vienas pavyzdžių, kai konkrečią valdovę (ji mirė vos 32-ejų susirgusi vėjaraupiais) galima susieti su jai skirto kūrinio atlikimo „proga“.

Tą vakarą skambėjo ir Anglijos karalienėms tarnavusių kompozitorių – Williamo Byrdo, Orlando Gibbonso, Henrio Purcello sakraliniai bei instrumentiniai kūriniai, Jano Pieterszoono Sweelincko opusai iš „Cantiones sacrae“. Keletą kūrinių atlikėjai parengė iš rankraščių (Gibbonso instrumentines fantazijas Nr. 7 ir 9, Byrdo giesmę „O Lord, make thy servant Elizabeth“). Neįkyriai nostalgiškai skambėjo Purcello Pirmoji ir Šeštoji sonatos (jas atliko Enrique Gόmez-Cabrero Fernández ir Grzegorz Lalek – smuikai, Darius Stabinskas – viola da gamba, Alina Rotaru – klavesinas, Marco Vitale – vargonai), suteikusios progą paskęsti savo mintyse. Koncertą persmelkė melancholija (nuotaikų požiūriu programa galėjo būti įvairesnė). Tądien – šviesaus atminimo Leonido Donskio mirties dieną – tokios muzikos ir norėjosi klausytis.

Galima suprasti, kodėl karališkos muzikos koncepcija klausytojams yra patraukli. Ko gero, ji atspindi žmogišką norą domėtis ir susitapatinti su (savo šalies) karališka, taigi – didinga, garbinga bei verta pasididžiavimo – istorija. Tačiau valdovams kurti kūriniai nėra skirti vien „pašvęstiesiems“. Jie iš esmės universalūs ir, atsiribojus nuo juos lydinčių istorijų, visuomet gali skambėti aktualiai.