Pakelta kartelė

Vos daugiau nei prieš savaitę, rugpjūčio 30-ąją, muzikologui, eruditui Adeodatui Tauragiui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų. Vyresnės kartos muzikai, ir ne tik jie, gerai prisimena šią ryškią asmenybę, o buvę Muzikos ir teatro akademijos studentai iki šiol dalijasi įspūdžiais apie neeilinius dėstytojo pokštus, ypatingą reiklumą, legendinį griežtumą ir bekompromisį siekį kilstelėti studentų, o ir kolegų, intelektinį lygį, ugdyti pagarbą savo profesijai. Nuoširdžiai vadinome jį Profesoriumi. Daugeliui jis buvo bene verčiausias šio vardo, nors oficialiai – nežinia, ar dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių aplinkybių – tebuvo Muzikos ir teatro akademijos docentas. Jis prisidėjo prie muzikos vadovėlių kūrimo, parašė šimtus įrašų anotacijų, muzikai skirtų laikraščių puslapių, vedė radijo, televizijos laidas, išsamiai komentavo koncertus. A. Tauragis rengė straipsnius apie moderniąją užsienio muziką, kas tuomet „už geležinės uždangos“ buvo gana drąsu. Jis asmeniškai bendravo su žymiuoju britų kompozitoriumi Benjaminu Brittenu. Dar 1965-aisiais Maskvoje A. Tauragis vienas pirmųjų išleido monografiją apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos klasiką (beje, džiugu, kad šiandien jaunas muzikologas Edvardas Šumila, vadovaujamas Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės, domisi A. Tauragio palikimu ir parengė solidų darbą apie muzikologo ir kompozitoriaus susirašinėjimą). Iš visur, kur tik keliavo, Profesorius partempdavo sunkiausius krepšius čia neprieinamų knygų, plokštelių, žurnalų. A. Tauragis buvo lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir leidybos variklis. Be jo veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos, daugelis šį unikalų leidinį iki šiol vadina „Tauragio enciklopedija“.

Išties, tuomet A. Tauragis buvo muzikologo etalonas, plataus kultūrinio mąstymo ir tvirtos atsakomybės už kiekvieną faktą, datą, kiekvieną žodį, kablelį pavyzdys. Net mažiausias informacinis tekstas jo buvo rengiamas kruopščiai, naudojantis patikimais šaltiniais, o jo vedamų koncertų klausytojai išgirsdavo profesionalų kūrinių pristatymą, pagardintą įdomiais, ne iš piršto laužtais faktais. Labai viliuosi, kad tokio pavyzdžio siekiamybė išliko ir iki šių dienų. Ar pagalvojame, jog kiekviena tiksli ir atsakingai pavartota detalė – tai straipsnių, mokslinių darbų ir netgi storų knygų pamatas ir vertė? O kas apskritai dabar yra vertė? Profesinė vertė? Bijau, kad dėl to jau nesutartumėm su daugeliu.

Būtent A. Tauragio asmenybės prisiminimas paskatino pamąstyti apie tai, ar dar matome panašių į jį pavyzdžių. Laimė, yra kuo pats Profesorius pasidžiaugtų. Jis visuomet nušvisdavo sutikęs „savęs vertą“ smalsų ir mąstantį jauną žmogų ar kolegą, džiaugėsi jų profesine sėkme, nuoširdžiai jais didžiavosi. Tačiau niekas nepaneigs, jog šiandien neramu ir dėl kitokių tendencijų – kryptingai tolstama nuo profesionalumo visose srityse, net ir meno bei jo sklaidos. Galime kalbėti apie pačius įvairiausius „pjūvius“ – nuo pradedančiųjų iki patyrusių, nuo žiniasklaidos iki kultūros politikos (jei tokia apskritai yra), nuo elementaraus neraštingumo informaciniuose tekstuose, viešose kalbose ar rinkimų plakatuose iki visiško kultūrinio nesusivokimo prarajon smunkančios visuomenės, nuo apsukrių vadybininkų, skubotai kurpiančių ir rodančių visokio plauko meninius projektus, mikliai „įsisavinus“ gautas lėšas, iki juose chaltūrinančių menininkų. Vis dažniau menko meninio lygio, bet išoriškai efektingi renginiai ar kūriniai viešoje erdvėje yra vertinami, reklamuojami ir taip skatinami kur kas labiau nei tie, kuriems įgyvendinti reikia tikrų profesionalų (o jie dažniausiai būna savikritiški ir reiklūs sau), taip pat nemenko įdirbio, talento. Atrodo, lyg aplink skambėtų šūkis: šalin profesionalumą – tegyvuoja populiarumas! Net ir kultūrinė spauda, turinti gilias tradicijas ir iš visų jėgų besistengianti išlaikyti deramą lygį, tokia jau tampa nereikalinga. Apie tai byloja ir finansavimo skirstytojų prioritetai. Profesionalioms recenzijoms ir įžvalgoms tuoj visai neliks vietos. Užtat plečiama visokių tuščių paplepėjimų apie meną erdvė, skatinanti atsitiktinių žmonių saviraišką ir subjektyvius papostringavimus, „prieinamai, patraukliai kelianti regionų ir šiaip paprastų žmonių susidomėjimą kultūra“, – argumentų už tai rastų koks nors šiandienos funkcionierius, nuo kurio, deja, nemažai priklauso. Nenorima pripažinti, jog iš tiesų mūsų visuomenė išsiilgusi būtent profesionalios minties, ypač apie meną, skaitytojai ar žiūrovai ieško patikimų vertybinių orientyrų. Todėl gaila, jog tie, nuo kurių priklauso internetinių portalų, spaudos ar televizijos laidų „formatas“, nė nesuvokia galimybių, kurios sudarius palankias sąlygas leistų puoselėti aukštesnius kultūrinius siekius, o kartu ugdyti ir sąmoningą, išprususią visuomenę. Beje, galima pasidžiaugti, jog dar įmanoma rasti salelių, skirtų, pavyzdžiui, akademiniam menui, klasikinei muzikai ir pan., kas iškart asocijuojasi su profesionalumu. Bet vėlgi, nenustebčiau, jei nuomonę apie operos premjerą ar Nacionalinio simfoninio orkestro koncertą savo rubrikoje kokiame nors stambiame portale pradėtų publikuoti, pavyzdžiui, Šalčiūtė. Jei atvirai – būtų įdomu paskaityti, bet liūdna, jog atsirastų žmonių, nuoširdžiai patikėjusių tokia „autoritetinga“ nuomone. Vykstant nuosekliai kultūrinei profanacijai, kritinio mąstymo kartelė slenka vis žemyn.

Čia vėlgi prisimenu A. Tauragį, kuris rodė nepaprastos pilietinės bei kultūrinės atsakomybės ir profesinio sąžiningumo pavyzdį. Atmeskime visokius finansinius, meno rinkos ir panašius dabarties kontekstus ir atidžiau pažvelkime į individą – meną kuriantį, apie jį rašantį, jį formuojantį žmogų. Pažvelkime į jo profesinę kokybę. Nežinia, ar reiklusis A. Tauragis būtų ja patenkintas. Bet tikrai visomis jėgomis stengtųsi savo pavyzdžiu ir darbu kilstelėti tą kartelę kuo aukščiau. Šiandien kultūros išlikimui ypač svarbu nepamiršti tokio profesionalumo etalono kaip A. Tauragis. Laimė, daugelį jis įkvepia iki šiol.