Liepos mėnesį, šurmuliuojant nerūpestingai vasarai ir skambant Thomo Manno festivalio Nidoje garsams, muzikų bendruomenę pasiekė tragiška žinia: eidamas 83-iuosius metus, staiga mirė muzikologas, profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Ambrazas. Nors ir prabėgus šiek tiek laiko, kviečiame atversti puslapį, skirtą ištikimo šio laikraščio skaitytojo atminimui, o prie jo kapo išsakytos mintys teneleidžia pamiršti šios iškilios asmenybės ir prasmingų jo darbų.
Stovint prie jo kapo kaip niekada ryškiai iškyla ponios Simone Hérisson kadaise parašyto laiško profesoriui Algirdui Ambrazui frazės „Il n’y a pas de hasard!“ („Atsitiktinumų nebūna“) tikroji prasmė. Iš tiesų, muzika prie savo slėpinių prisileidžia tik išskirtines asmenybes. Toks buvo Algirdas Ambrazas. Jo kartą sutelkė ir laiką įprasmino XX a. muzikos kompozicijos novacijos bei kūrybos maištai. Kartos veržlumas rezonavo technologijos progresą, racionalumą, asmeninio tobulėjimo prerogatyvą, tačiau jos nariai neišsižadėjo bendruomeniškumo ir individualizmo. Šioje pasaulio dalyje jie pradėjo garsų meno ir mokslo (kalbu apie muzikologiją) atnaujinimo žygius ir nulėmė jo kryptis. Radikalaus muzikos modernėjimo, o ir bet kurioje kitoje gyvenimo situacijoje Algirdas Ambrazas niekada nebuvo konjunktūriškai mąstantis žmogus: už „metalinių“ muzikos konstrukcijų, kaip pripažino, jis visuomet ieškojo tikrojo žmogiškumo, dvasingumo. Beveidės civilizacijos perspektyvos akivaizdoje jį vedė stiprus tautinės tapatybės jausmas. Jis skatino apmąstyti ir atidengti tikrąsias lietuvių muzikinės kultūros vertes.
Algirdo Ambrazo darbai skelbė: tikrosios vertybės yra tos, kurios formuoja nacionalinės kultūros pamatus. Muzikoje šiuos pamatus kloja skambantys tautiškai angažuotų elementų santykių sistemos arba nacionalinio stiliaus įsikūnijimai. Lietuvių nacionalinės muzikos ateitį gali užtikrinti tik nepaliaujamas nacionalinio stiliaus artikuliavimo būdų atsinaujinimas. Dar viena nacionaline vertybe savo darbais profesorius pripažino susikūrusią tautinę kompozitorių mokyklą. Aukščiausiajai vertybei – Lietuvos nacionalinei kultūrai, jos muzikos kūrybai, atlikimo menui, įvairioms muzikinio gyvenimo formoms bei muzikiniam ugdymui – buvo paskirtas visas Algirdo Ambrazo gyvenimas.
Apie lietuvių teorinės muzikologijos pagrindėjo darbus iškalbingai bylotų ne vien skaičiai, bet svarbiausieji raktažodžiai: tautinis, nacionalinis, kultūra, šiuolaikiškas, novatoriškas, tapatybė, modernybė, kompozitorių mokykla, nacionalinis stilius. Šių ir daugybės kitų pamatinių kategorijų tyrimai rikiavosi pačiose skirtingiausiose kultūros, mokslo ir muzikologijos srityse. Galima sakyti, jie kūrė pačią lietuvių muzikologiją, apibendrino Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio muzikinės kultūros raidą. Jie buvo skirti šiam ir būsimam lietuvių nacionalinės kompozitorių mokyklos šimtmečiui, Juliaus Juzeliūno jubiliejui, daugybei kitų didelių ir mažų progų. Jų autoriaus identifikacija – profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Nacionalinės premijos, daugybės kitų apdovanojimų laureatas – daug pasako apie šių darbų reikšmę ir kokybę. 12 knygų, dvi apgintos disertacijos (1969 m. ir 1991 m.), šimtai straipsnių ir pranešimų, daugybė kitų žanrų tekstų vienaip ar kitaip centravo dvi lietuvių muzikinei kultūros istorijai kertines asmenybes. Tai buvo svarbiausio tarpukario tautinio modernizmo atstovo Juozo Gruodžio ir jo mokinio Juliaus Juzeliūno kūryba ir veikla. Šioje kūryboje suskambo moderni tautinė muzika – tai, kas egzistavo tik Mikalojaus Konstantino Čiurlionio svajonėse. Tautiškumo ir modernumo harmoningumo idėja tarsi svarbiausias dvasinis imperatyvas persmelkė ir visus Algirdo Ambrazo darbus.
Pasišventimas, maksimalizmas, tyrimo euforija natūraliai sudėliojo komponentus, būtinus bet kuriam fundamentiniam pažinimui. Tai buvo gilinimasis iki esmės, ištyrinėjus visus įmanomus Gruodžio ir Juzeliūno gyvenimo įvykius, istorinius ir teorinius kontekstus, partitūras, rankraščius, recepcijos ir kritinio diskurso faktus. Visa tai sugulė išleistų šaltinių ir monografijų puslapiuose. Nacionalinę šių kompozitorių kūrybos ir veiklos vertę padėjo atskleisti Algirdo Ambrazo konceptualizuotos (habilitacijos darbe) nacionalinio stiliaus ir nacionalinės kompozitorių mokyklos sampratos.
Didžiulės kultūrinės ir ugdančios svarbos Profesoriaus nuopelnai muzikologijos pedagogikai. Jis buvo visų mūsų Mokytojas. Visiems išalkusiems jis dosniai dalijo savo gausias žinias, išsakė brandų ir kompetentingą požiūrį į daugelį kultūrinės svarbos įvykių. Atrodytų, dar taip neseniai, nešinas plyštantį lektūros (kaip pats vadino) prikimštą portfelį, ištisus keturis dešimtmečius Profesorius į mus kreipėsi akademijos auditorijose. Nuolat viskuo besidomintis, nušvitusiu veidu, kupinas profesoriško patiklumo ir geranoriškumo. Šaltiniais, muzikos pavyzdžių, schemų, klasifikacijų kopijomis, plokštelių virtinėmis nuklotas auditorijos darbo stalas mums buvo muzikologijos išmanymo komunijos dalijimo vieta. Su neslopstančiu atsidavimu ilgus metus Algirdas Ambrazas vykdė Lietuvoje dar labai jauno mokslo – muzikologijos – steigiamuosius darbus, visais lygiais ir labai nuoširdžiai skatino tolesnį kiekvieno mūsų augimą. Tuo tikslu jis vertė nežinia kokiais būdais pasiekiamus šaltinius, rašė vadovėlius, studijų vadovų skyrius, skaitė paskaitas, leido pagalbines metodines priemones, supažindinančias su Zarlino, Marxo, Schönbergo, Schenkerio, Křeneko ar Messiaeno teorinėmis sistemomis. Daugybė kitų, tarsi nematomų, tačiau didžiulio atsidavimo ir kompetencijos reikalaujančių darbų ir iniciatyvų – disertacijų ir monografijų rengimo, recenzavimo, gynimo, muzikinio gyvenimo organizacinių reikalų, enciklopedijų, žinynų, lietuvių muzikos istorijos rašymo rūpesčių – taip pat nugulė ant Algirdo Ambrazo pečių.
Muzika, kiti menai, o ypač literatūra ir poezija buvo jo atgaiva ir žydinti dvasinė pieva, kurioje jis ieškojo egzistencinės tiesos. Kalbų mokėjimas buvo dar viena jo tapatybė, o originalių tekstų skaitymas įvairiomis kalbomis – dar viena aistra. Oskaro Milašiaus poeziją, Hesse’s, Rilke’s, Dostojevskio kūrinius skaitė originalo kalbomis. Beje, ir savo mokslinius pranešimus be jokių trikdžių rašė, įvairiuose kraštuose skaitė bent keturiomis kalbomis. Enciklopedinė erudicija, smalsus ir prielankus komunikabilumas, kalbų mokėjimas jam leido gausybėje laiškų ir pasaulio mokslinių scenų oriai ir lygiaverčiai diskutuoti profesiniais klausimais su įtakingiausiais XX a. Rytų ir Vakarų muzikologais.
Santarvė su savo darbų herojais, kolegomis ir mokiniais, kultūros įvykiais ir neramiu mūsų pasauliu nulėmė intensyvaus Algirdo Ambrazo gyvenimo pilnatvę. Daugelis pažinojusiųjų jį ne tik gerbė, bet ir nuoširdžiai mylėjo. Sutikusieji gyvenimo kely neabejotinai paliudijo jo tobulumą ir aukštumą – „pakylėtas aukščiau buities ir eismo ženklų“, – taikliai sakė Vytautas Landsbergis.
Išeidamas į ten, kur mes visi būsime, profesorius išsinešė mūsų dėkingumą ir pasididžiavimą, kad buvome jo mokiniai, kad tiek daug iš jo sužinojome ir tais pagrindais galime judėti toliau. Jo gyvenimas ir jo nutrūkimas Thomo Manno festivalyje Juliaus Juzeliūno metais negali mums nebyloti daugybės retoriškų prasmių. Tebus mums priesakas profesoriaus įrodyta tiesa, kad tikra ir teisinga tėra tai, kas yra vertybė. Legendos nemiršta, o Profesorius toks ir buvo.
