Kubietiškos muzikos dvelksmas

Vilniaus festivalio pabaigos koncerte „Compensa“ salėje girdėjome energingą fleitininką Orlando Valle Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetą, tęsiantį savo turą Europoje. Jie čia atvyko tiesiai po koncertų garsiajame Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“. Šį muzikantą Vilniuje girdėjome prieš trylika metų, tada jis koncertavo su grupe „Ostra Vision“ ir buvo vadinamas vienu garsiausių Lotynų Amerikos jaunosios kartos džiazo fleitininkų. Anuomet jis buvo pasiryžęs atgaivinti populiariąją kubiečių muziką. Dabar Orlando Valle Maraca yra laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos fleitininkų apskritai. Jis taip pat ir pianistas, kompozitorius bei aranžuotojas, „Grammy“ apdovanojimų nominantas, grojo Chucho Valdéso vadovaujamoje pasaulinio garso grupėje „Irakere“ ir aranžavo jai kūrinius. Maraca yra aktyvus Latina jazz muzikos atlikėjas, besidomintis bendrais amerikiečių ir kubiečių muzikos aspektais. Jis yra įsitikinęs, kad džiazą ir kubietišką muziką suartina iš Afrikos kilę ritmo bei intonacijų dariniai, taip pat teigia, kad šiandien Kubos menininkai mažai tesidomi savo šaknimis, o jam pačiam labai svarbu prie jų sugrįžti. Kubos muzikoje jis išskiria Afrikos, Ispanijos ir Prancūzijos kultūrų elementus, mano, kad juos sujungus ir atsirado ši muzika. Ir iš tikrųjų, Latina Jazz, arba Lotynų džiazas, yra džiazo žanras su Lotynų Amerikos ritmais ir kitais harmonijos bei melodikos elementais. Nors muzikantai nuolat plečia žanrų ribas, Lotynų džiazo terminas paprastai suprantamas kaip turintis konkretesnę reikšmę nei tiesiog džiazas iš Lotynų Amerikos. Šis džiazas paprastai turi tiesioginį ryšį su Lotynų Amerikos, Afrikos ir dabartine džiazo muzika. Kubos džiazas yra išskirtinis fenomenas.

Kodėl čia kalbame apie Kubos džiazą? Orlando Valle Maraca gimė Kuboje, groti fleita pradėjo mokytis jau būdamas dešimties. Augo apsuptas kubiečių nacionalinės muzikos tradicijų ir dabartinėje Kubos muzikos evoliucijoje vaidina pagrindinį vaidmenį. Ir iš tiesų, klausantis septeto muzikavimo, kubietiškos muzikos šaknys ypač jautėsi. Jų muzika, inspiruota žymiausių Kubos kompozitorių kūrybos bei tradicijų – įdomus ir intriguojantis džiazo ir afrokubietiško stiliaus lydinys, kuriame gražiai įsiterpia gaivus Maracos fleitos solo. Scenoje muzikantas vikrus ir greitas, nenustygstantis, gyvai bendraujantis su savo kolegomis muzikantais, siūlantis jiems įvairiausias spontaniško improvizavimo formas, provokuojantis juos laisvam muzikiniam žaidimui. Žinoma, muzikinį veiksmą labai praturtina meistriški septeto muzikantai, kurie, beje, dažnai keičiasi. Kiekvienas jų turi įvairiausių apdovanojimų, visus vienija ilga muzikavimo patirtis. Bene žinomiausias ir man įdomiausias iš dabartinių Maracos partnerių – trombono virtuozas Steve’as Turre, kuris puikiai groja ne tik trombonu, bet ir kriauklėmis, tačiau jų scenoje taip ir nepamatėme. Šis muzikantas, turintis meksikietiškas šaknis, grojęs bliuzą ir džiazą, laikomas afrokubietiško džiazo atstovu, ko gero, geriausiai pažįstamas iš darbo garsiajame „Saturday Night Live Band“. Venesuelos perkusininkas Orlando Poleo, muzikuoti pradėjęs vaikystėje, yra grojęs su daugybe afrikietiškos muzikos atstovų ir su žymiausiais Kubos džiazo muzikantais, puikiai valdo kongus, bongus ir kitą perkusiją. Amerikietis būgnininkas ir kompozitorius Robby Ameenas, kilęs iš Libano, daug atlikęs įvairiausių stilių muzikos. Jo grojimo tikslumas ir griežtumas kartais asocijuojasi net su roko muzika. Santūrusis Kubos kontrabosininkas Felipe Cabrera. Puikus pianistas iš Martinikos Mario Canonge – tikrų tikriausias Karibų džiazo atstovas, pradėjęs muzikuoti paauglystėje, akomponavo bažnytiniam chorui, mokėsi groti fortepijonu Paryžiuje, grojo su daugybe žinomų džiazo muzikantų. Amerikietis saksofonininkas ir pedagogas Timas Mayeris groja džiazo ir Lotynų Amerikos muziką, pradėjo groti saksofonu būdamas dešimties, studijavo Berklio universitete.

Visi šie muzikantai yra geri improvizatoriai, bandantys drauge žaisti scenoje, kuriantys gražią, kokybišką muziką, turintys savo muzikinius prioritetus ir lipdantys juos visus į vieną visumą. Man rodos, „Compensa“ koncertų salė ne itin tinko šio kolektyvo pasirodymui, todėl ir patys muzikantai atrodė truputėlį susivaržę ir galbūt ne iki galo pademonstravo savo temperamentą. Tokia mintis mane aplankė šiek tiek pasidomėjus kitais šio kolektyvo pasirodymais ir pasižiūrėjus medžiagą, filmuotą kituose festivaliuose. Be to, koncertas buvo ilgokas ir žiūrovai galiausiai pavargo.

Nors Vilniaus festivalis skirtas iš esmės akademinei muzikai, džiazas jame labai gerbiamas ir mylimas, toks požiūris į šį žanrą padeda auklėti, šviesti mūsų publiką. Šiame festivalyje jau esame girdėję Dave’o Brubecko „Jazz Quartet“ (1997); McCoy Tinerio trio (2000); Herbie Hancocą (2001); Al Jarreau (2002); Chicką Corea (2005); Paco De Lucia (2006); Bobbie Mc Ferriną (2013) ir daugelį kitų puikių muzikantų. O šiemet – Orlando Valle Maraca. Taigi džiazo žvaigždėmis festivalyje Vilnius gali didžiuotis.