7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mozartas pagal B’Rocką

Baroko orkestro iš Belgijos koncertas Vilniaus festivalyje

Algirdas Klova
Nr. 24 (1176), 2016-06-17
Muzika
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus festivalis birželio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė pasaulinio garso baroko muzikos interpretuotoją – žymųjį Belgijos baroko orkestrą „B’Rock“. Kolektyvas Lietuvoje grojo nebe pirmą kartą, šį sykį jis atvežė programą „Mozartas pagal B’Rocką“ ir dabar su ansambliu koncertavo solistas – rusų pianistas Aleksandras Melnikovas, žinomas senosios muzikos interpretuotojas, daug metų grojantis istoriniais instrumentais, kuriais susidomėti jį kadaise paskatino Andreasas Staieris ir Aleksejus Liubimovas. Pianistas bendradarbiauja su daugeliu senosios muzikos kolektyvų, yra pelnęs nemažai apdovanojimų už klasikų kūrinių interpretacijas. Kadaise Aleksandras Melnikovas baigė Maskvos valstybinės konservatorijos profesoriaus Levo Naumovo klasę, bendravo su žymiuoju pianistu Sviatoslavu Richteriu.

 

Prieš porą metų rašydamas apie šio orkestro koncertą pasidžiaugiau, kad kolektyvas rado raktą į senąją muziką, kurią ne visada ir ne visi muzikantai taip arba panašiai atlieka. Belgijos baroko orkestras „B’Rock“, įkurtas 2005 m., yra vienas geriausių pasaulyje tokią muziką interpretuojančių kolektyvų. Orkestre groja daugiau nei dvidešimt atlikėjų iš Belgijos ir kitų šalių. Visi jie yra paties aukščiausio lygio muzikantai ir puikiai jaučia vienas kitą. Jie visi drauge natūraliai, lyg koks bendras organizmas, gyvena scenoje. Jų muzikinė sąveika labai simpatiška, patraukli ir įtikinama, o pasirodymai visada kažkiek teatrališki, nuotaikingi, kupini staigmenų. Galbūt šį kartą to teatrališkumo buvo šiek tiek mažiau, o išgirdęs antrąjį programos kūrinį supratau, kad tai ne tas pats kolektyvas, kurį mačiau prieš porą metų. Orkestras dažniausiai groja žinomus ar rečiau skambančius XVII–XVIII a. kūrinius. Rasti mažai žinomą Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinį turbūt būtų sunkoka, todėl labai apsidžiaugiau išgirdęs naują Mozarto Serenados orkestrui Nr. 6 D-dur KV 239 („Serenata notturna“) interpretavimo versiją. Timpanai lyg solinis instrumentas iškelti į orkestro priekį, soliniai kontraboso ir kitų instrumentų epizodai, primenantys trumpučius individualius svingo eros ar bluegrass muzikantų pasirodymus, vertė pasvarstyti, gal Mozarto epochoje tokie triukai galėjo būti įmanomi? Dažniausiai orkestro štrichai, skambesys, muzikinis bendravimas scenoje kiek priminė garsaus muzikanto Nigelio Kennedy baroko supratimo koncepciją. Apskritai muzikinės išraiškos, formos laisvumo, improvizacijos prasme orkestro muzikavimas priminė bluegrass, džiazo ar net kartais roko muzikantų elgseną scenoje. Beje, „B’Rock“ visą muziką traktuoja labai šiuolaikiškai – ar tai būtų Monteverdi, Vivaldi, ar Mozartas. Čia gausu improvizacinių nuotaikų, spontaniškumo ir gero humoro.

 

Kiek kitokia interpretavimo versija buvo pasirinkta atliekant Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 17 G-dur, KV 453. Šį kūrinį autorius parašė ne savo pasirodymams. Orkestras lyg ir stengėsi gyventi savo gyvenimą scenoje, bet rusų interpretacijos mokyklos dvasia išauklėtas A. Melnikovas diktavo savo principus. Jam grojant solo epizodus Mozarto muzikoje pasigirsdavo ir Piotro Čaikovskio intonacijų, Franzo Schuberto ar Roberto Schumanno padūsavimų ir kitiems romantikams būdingo dramatizavimo, kuo apskritai pasižymi rusiška muzikavimo mokykla. Susidarė toks įspūdis, kad šiame kūrinyje specialiai buvo pabrėžiamas skirtumas tarp įvairių muzikavimo mokyklų koncepcijų. Bet nesakau, kad tai blogai ar kad nebuvo įdomu. Beje, istorinis fortepijonas, kuriuo muzikavo A. Melnikovas, buvo atvežtas iš Estijos. Pats pianistas, atrodo, nebuvo juo labai patenkintas. Tiesą sakant, jį nebuvo labai lengva išgirsti net ir puikios akustikos mūsų filharmonijos salėje, teko įtempti klausą ir nekvėpuojant klausytis.

 

Antroje koncerto dalyje gan įprastai mocartiškai nuskambėjo Simfonija Nr. 36 C-dur, KV 425 („Linco“), sukurta ankstyvaisiais Mozarto kūrybos metais (1783), ją autorius parašė per keturias dienas, kai pakeliui į Vieną buvo stabtelėjęs Lince. Ten tuojau pat ji ir buvo atlikta. Išgirdęs šį kūrinį, labai pasigedau Dmitrijaus Sinkovskio, kurį kaip orkestro koncertmeisterį girdėjome koncerte prieš porą metų. Emocionalus ir virtuoziškas tuometinis ansamblio koncertmeisteris ir solistas D. Sinkovskis, manau, buvo suradęs kolektyvo skambesio raktą ir padiktavęs muzikavimo koncepciją. Dabar be jo orkestras skambėjo visiškai kitaip. Beje, beveik išnyko ir labai ilgas instrumentų derinimas tarp kūrinių, leisdavęs išgauti kone tobulą garsą. Šiuo metu prie kolektyvo vairo, atrodo, yra A. Melnikovas ir muzikiniai sprendimai tai labai gerai parodo. Galbūt Mozartas ir nėra tas kompozitorius, kurio muzikai atlikti labai tiktų ankstesnė orkestro interpretacijos traktuotė, bet manau, kad bent jau „Serenata notturna“ atlikimo koncepcija buvo likusi iš ankstesnio orkestro gyvenimo. Man šis kūrinys labiausiai ir patiko koncerte.

 

Šiaip ar taip, tai buvo puikus, ryškių profesionalų ir geros muzikos koncertas.

Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.
Baroko orkestras „B’Rock“. D. Matvejevo nuotr.