7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Sakralumas stipriausias, kai jis nėra atskleistas“

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 17 (1169), 2016-04-29
Muzika Interviu
Monika Szpyrka
Monika Szpyrka

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.

 

Pirmiausia, pakalbėkime apie koncertą. Kokia Tavo nuomonė apie jį? Būtų įdomu sužinoti, ką manai apie kolegų darbus: kurie iš jų Tau pasirodė originaliausi?

Dalyvavimas šiame projekte man išties buvo malonus, suteikęs galimybę sutikti nuostabius žmones ir susidurti su skirtingais požiūriais į chorinę muziką. Darbas su „Melos“ kameriniu moterų choru ir chormeistere Dalia Krapavickaite buvo išskirtinė patirtis – šie žmonės pademonstravo didžiulį lankstumą, dirbdami su netradicinėmis vokalo technikomis. Kalbant apie patį koncertą, džiaugiausi girdėdama visus kūrinius, o ypač – Jutos Pranulytės: jos kompozicijos „Christe qui lux“ topofoniškai besiplėtusi kulminacija buvo elementas, neabejotinai palietęs ne vieną klausytoją.

 

Girdėjau pozityvių atsiliepimų apie Tavo kūrinį „adHuc“. Gal galėtumei papasakoti daugiau apie jo menines, filosofines ir technologines idėjas?

Prieš pradedant dirbti su „adHuc“, pirmoji į galvą atėjusi idėja buvo sukurti kažką, kas būtų neįprasta chorinei muzikai. Mėginau pasiekti efektą, labiau įprastą girdint instrumentinius garso šaltinius. Vietoje įprastos garsų aukščio harmonijos pasirinkau šnabždesių kompleksus iš teksto artikuliacijos garsų ir kvėpavimo transformacijų. Tuomet balsus padalinau į keturias grupes – jos sudarė ratus iš aštuonių, septynių, penkių ir keturių atlikėjų, kas leido įgyvendinti aštuonias topofonines konfigūracijas su skirtingos medžiagos struktūromis. Esminis kompozicinis procesas sukurtas kaip vedanti linija į paskutinį žodį „adhuc“ ir yra pagrįstas bibliniu tekstu (Jn, 13:33) – „... vado, vos non potestis venire: et vobis dico modo“ („... kur aš einu, jūs negalite nueiti“). Tekstas buvo fragmentiškai suskaidytas į atskirus skiemenis ir išdėliotas į judančius sluoksnius, kuriančius papildomą harmoniją kaip įvairių vokalo spalvų efektą.

 

Ar dažnai rašai chorinę muziką? Kokios instrumentų sudėtys apskritai dominuoja Tavo kūryboje?

Iš tiesų, „adHuc“ buvo pirmasis mano kūrinys chorui. Dažniausiai rašau kameriniams ansambliams su sustiprintu garsu.

 

O koks Tavo santykis su religine muzika? Ar esi anksčiau jos rašiusi?

„adHuc“ yra mano pirmasis kūrinys, kurį parašiau religine proga. Tačiau apskritai nemėgstu kategorizuoti kūrinių religingumo požiūriu, nes tai paprastai priklauso nuo kompozitoriaus ar suvokėjo požiūrio.

 

Lenkija turi labai religingos šalies įvaizdį. Ar tai galioja ir šiuolaikinei muzikai? Kaip apibūdintum religinės muzikos padėtį savo šalyje?

Stebėdama mūsų sceną galiu teigti, jog religinė muzika tebeseka giliomis tradicijomis. Taigi jos neišgirsi svarbiausiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose – tai veikiau nišinė kryptis.

 

Kaip manai, kokia turėtų būti šiuolaikinė religinė muzika: ar turėtų laikytis tradicijų, ar atliepti bendrą šiuolaikinės muzikos kontekstą ir labiau eksperimentuoti?

Manau, jog sakralinis elementas neturėtų nulemti muzikinės medžiagos ir instrumentuotės. Neseku stereotipais, jog sakralinis kūrinys turėtų būti parašytas chorui, pagal lotynišką tekstą ir naudojant funkcinę ar modalinę harmoniją. Manau, jog, kaip minėjau anksčiau, viskas priklauso nuo kompozitoriaus požiūrio – kaip kūrėjas mato religinio elemento vietą muzikoje. Pavyzdžiui, kūrinys galėtų būti metalo dėžei ar stiklo gabalui ir tai nė kiek nesumenkintų  jo sakralumo. Mano nuomone, sakralumas yra stipriausias, kai jis nėra atskleistas.

 

Galbūt jau susimodeliavai savo kūrybinę kryptį? Kokia jos estetika ir kokias technologines priemones naudoji rašydama?

Savo darbuose labiausiai koncentruojuosi į suvokimo fenomeną ir kūrinio architektoniką bei  didžiulį dėmesį skiriu tembro transformacijoms. Mano komponavimo perspektyva – siekis rasti idealų formos „nematomą stuburą”, kuris leistų pasiekti intensyvesnę struktūrinę „ekvivalentizaciją” (analogiškai architektoniniam objektui) .

Vidinei organizacijai naudojami modeliai yra optinis fenomenas (pvz., „Irradiation“ jis buvo interpretuotas kuriant tembrinio fono (pilkos skalės) ir objektų (iradiacijos laukelių) transformacijas. Fono ir laukelių priešprieša buvo konstruojama pagal laiko santykį x:y (x – pirmojo lauko trukmė, y – fono trukmė) ir buvo plečiama atitinkamai pagal santykius: 1:5, 2:5, 3:5, 5:8. Taip pat naudojau kitas gaires – psichologinius atvejus (kūrinyje „Disintegration of Engram“ tai buvo Hermanno Ebbinghauso atminties kreivė) ar medžiagišką struktūrą („Crepe Weaves“ naudojau išdėstytus vaizdus, kurie  funkcionavo kaip audinių trajektorija ir nurodė, kaip ji paveikė kompozicijos laiko–medžiagos dimensijas). „Ekvivalentizacija“ turi reikšmę ir klausos srityje – instrumentų pasirinkimas funkcionuoja kaip papildomos sintezės pagrindas, kuriantis daugiaelementę visumą, sudarytą iš tembrinių kompiliacijų. Tai kuria mentalinį atstumą nuo garso šaltinio – psichologinę atskirtį nuo tradicinio garso, o tai perkelia klausą į aukštesnį percepcinio tyrinėjimo lygį.

 

Girdėjau keletą Tavo ir kolegų iš Krokuvos muzikos akademijos darbų praeitų metų „Varšuvos rudens“ festivalyje, jaunųjų kompozitorių koncerte. Tavo  darbas tuomet man pasirodė vienas iš stipriausių. Vis dėlto susidariau bendrą įspūdį, kad Krszysztofas Pendereckis ir vadinamoji lenkų mokykla daugeliui jūsų turi įtakos, naudojate nemažai sonoristinių efektų. Bet galbūt aš klystu – kaip situaciją matai Tu?

Mes gerbiame savo tradicijas, tačiau nesitapatiname su sonorizmu tiek daug, kiek kažkas gali klaidingai regėti. Tai buvo vienintelė srovė, siūliusi ypatingą požiūrį į garsą, tačiau netiesa, kad sonorizmas mums daro stiprią įtaką. Tokiu atveju, analogiškai, galima būtų tą patį sakyti apie mūsų ryšį su Helmuto Lachenmanno, Iannio Xenakio ar Gerardo Grisey kūrybiniu palikimu. Mes naudojame įvairių rūšių technikas tam, kad rastume ir įgyvendintume individualų muzikinį sprendimą, o ne tam, kad priklausytume kuriai nors estetinei srovei.

 

Kokie kūrėjai yra Tavo autoritetai?

Mano amžinas autoritetas kompozicijoje yra Iannis Xenakis – jo muzikoje žaviuosi neįtikėtina energijos bei proto jungtimi ir architektūriniu požiūriu į muzikos formą. Taip pat negaliu neigti, jog stiprią įtaką man tebedaro spektralistai, ypač rumunai Iancu Dumitrescu ar Horatiu Radulescu. Spektrinės idėjos buvo didžiulis lūžis mąstant apie garsą – ir esu tikra, jog tai turės netgi dar daugiau įtakos ateityje. Kalbant apie naujausius laikus, labai domiuosi Joakimo Sandgreno, Panayiotis Kokoraso, Ashley Fure’o muzika – man jie yra kamerinės muzikos su sustiprintu garsu meistrai.

Monika Szpyrka
Monika Szpyrka