Praėjusio laiko akimirkos

Pianistas profesorius Sergejus Okruško yra įrašęs XVII a., XX a. muzikos, o ką tik pasirodė XIX a. pradžios kūrinių kompaktinė plokštelė. Pirmajame leidinyje skamba pas mus turbūt visai neatliekamos anglų baroko meistro Henry Purcello 8 siuitos klavyrui. Antruoju galime didžiuotis turėdami savo atlikėjo pateikiamą vieną žymiausių šiuolaikinės muzikos opusų, neoklasiczmo paminklą, Paulio Hindemitho ciklą „Ludus tonalis“. Kodėl dabar pianistas ėmėsi kasdienėse garsų ūkanose tvyrančių Franzo Schuberto impromtų (įrašyta LMTA, garso režisierius Vilius Stasys Kondrotas. Išleido Lietuvos muzikos atlikėjų informacijos centras), arba kitaip – kodėl šis įrašas, netikėta, suskamba aktualiai?

Kameriniai, bet ir „su fejerverkais“ opusai traukia pailsėti nuo viešo gyvenimo žaidimų, kartu neužsisklendžiant, mintis nostalgiškai iš XXI a. kreipiant šimtmečius atgal... Kaip byloja leidinio dizainas, kuriam panaudotos senovinės žmonių fotografijos ar jų fragmentai – šios muzikos klausytis reikia tarsi vartant šeimos albumus, jaukiai susisupus pledu prie gyvos ugnies židinio.

Tokius paprastus jausmus perteikia ir muzikos interpretacija. Ją patyrinėti juoba įdomiau, kai šį pianistą ne kartą esu girdėjusi XX a. muzikos festivaliuose, patyrusi jo stabilumą, tvirtą atramą atliekant klavišinio instrumento partijas ansambliuose (antai nuo 2000-ųjų S. Okruško ištikimai muzikuoja „Arsenalo“ ansamblyje). Klausantis Schuberto, taip pat pirmiausia galima pastebėti patikimą požiūrį, – jo detalės nesikeičia per visus aštuonis kūrinius. Kanoninis ankstyvojo romantizmo supratimas kiek primena etalonu laikomas austrų pianisto Alfredo Brendelio nuostatas (tiesa, klasikinio vokiečių mokyklos skambesio norima pasiekti neišvengiamai visai kitaip užgaunant garsą). S. Okruško jausena kuklesnė. Jaukumo koncepcija pirmiausia perteikiama tam tikra dramaturgine linija. Kūrinių reprizose pianistas renkasi ne įprastas garsiąsias kulminacijas, o nusiraminimą, taip kūrinius ir užbaigdamas. Džiaugsmingas, smagias ir lyrines emocijas pianistas šiame įraše linkęs mažinti, įkarščio negailėdamas trumpesnėse dramatiškose padalose.

Savotiškai pasitelkęs ir kitus dramaturgijos niuansus, pianistas detalizuoja lengvą, malonią „nuotraukų vartymo sceną“. Interpretatorius tarsi suplėšo laiką, susmulkina jį lyg imdamas į rankas kiekvieną paveikslėlį. To pasiekiama paryškinant atskiras frazes, net motyvus, išgirstant kiekvieno struktūrą, niuansuojant tempus ir t.t.

Kartu visa tai rodo XXI a. pianisto žvilgsnį. Minimalistiškai besikartojančios motyvų charakteristikos, padidėjęs dėmesys perkusiniam instrumento skambesiui, maksimalus artumo perteikimas – šie mūsų laikų muzikos bruožai taip pat girdimi S. Okruško skambinant impromtus (D. 899, op. 90, ir D. 935, op. posth. 142).

Šiuolaikinio meno publiką turėtų patraukti konceptualus S. Okruško mąstymas, atsiskleidžiantis ir jo didžiaisiais darbais – monumentaliais koncertais, kurių programas sudaro ne pavieniai kūriniai, o jų ciklai. Kaip plokštelės lankstinuke primena Ramunė Kryžauskienė, S. Okruško koncertuose yra ištisai pateikęs J. S. Bacho „Gerai temperuotą klavyrą“, visus F. Chopino preliudus ir kt.