Nenuvilianti klasika

Neretai koncertų anonsuose tenka skaityti jau klišinėmis tapusią retoriką, suniveliuojančią net ir skirtingiausius lygius: charizmatiškasis... sensacingas... vienas garsiausių... pasaulinė premjera... pirmąkart Lietuvoje..., o kur dar nepagrįstos manipuliacijos garsių muzikos pasaulio personų pavardėmis ir jų atžalomis etc. Vėliau apsilankęs renginyje neretai įsitikini: būta eilinio koncerto, ne per daug gerai (jei ne prastai) atlikto, ne per daug skoningai (o gal ir bet kaip) sudėlioto repertuaro, bet sutikto gausiomis ovacijomis, ką jau kalbėti apie visus kaip vienas atsistojusius klausytojus. Žinoma, publikos daliai, mėginančiai pamilti klasikinę muziką, nukaltų etikečių laikas tuo ir nelengvas, kai vėliau jau tenka savarankiškai atsirinkti, vertinti, protingai kaupti ir brandinti klausymosi patirtį. Tad šiame kontekste nejučiomis žvilgsnis nukrypsta į namų knygų lentynas, kurias, žinoma, smagu kartkartėmis papildyti naujienomis, tačiau dar smagiau žinoti čia pat esant galimybę išsitraukti kokį seną, nuspurusį, bet patvaraus turinio knygos tomelį ar vartytą pervartytą klasiką, nenusidėvinčią, nenuviliančią, vis gebančią inspiruoti, skatinančią interpretuoti. Bet juk tai ne nauja ir visai neypatinga? Vis dėlto amžinai vertinga ir brangu.

Su tokia „vartyta pervartyta“ klasika susiduria bemaž kiekvienas muzikos atlikėjas – visiems klasika tampa privalomos pedagoginės literatūros dalimi. Tačiau tai ir vienas kelių įtvirtinant savąją interpretatoriaus tapatybę, kurios plotis anaiptol neturėtų vien tik minimu repertuaru apsiriboti. Bet šįkart – apie klasikinį akademinį koncertų repertuarą, kurio interpretacinėms ištarmėms nepakanka vien vikriai bėgiojančių pirštų ir laiko nukaldintų, dar nuo studijų įsigyvenusių šablonų.

Kad klasika geba smarkiai inspiruoti, paliudija ne kiekvienas koncertas. Todėl kartais netikėtai kvapą užgniaužia, kai pajunti, kad šių dienų atlikėjas, menininkas perskaito tą klasiką intensyviai, kūrybingai ir etiškai. Ar tik ne toji įtaigos banga publiką užliejo Wolfgango Amadeus Mozarto gimtadienio vakarą (sausio 27 d.) Nacionalinės filharmonijos salėje klausantis pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto dueto, besimėgaujančio šio Vienos klasiko dvigubais koncertais fortepijonui ir orkestrui (KV 242, KV 365/316a)? Gerai pažįstamos taurios intonacijų, ritmų bei kadencijų formulės virto pavasariška gyvybe alsuojančiomis mintimis, replikomis, sąmojais, kurių išraiškos laipsnis gal ir užfiksuotas genijaus originaliuose tekstuose, bet ar kiekvienas atlikėjas linkęs jį savaip atverti? Koncerte griežė Modesto Barkausko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras, tą vakarą turėjęs ir dar vieną scenos partnerį – estų obojininką Kalevą Kuljusą. Formuodamas meilės obojumi savąją solo partijos liniją Georgo Philippo Telemanno Koncerte meilės obojui ir orkestrui G-dur (TWV 51:G3), K. Kuljus tapo ne tik gražaus, tvarkingo muzikinio  teksto perteikėju. Jo fantaziją, regis, kurstė ir savaip suvokta baroko muzikos ir architektūros sąskambio paralelė: tvirtai organizuota kūrinio erdvė, taupių efektų dėlionė bei žavių detalių, nesudaiktintų ornamentų grožis.

Reikšmingas detalių matmuo savaip persmelkė ir kitą Filharmonijos koncertą (sausio 30 d.), kuriame griežė Juozo Domarko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras, dalyvavo violončelininkas Vytautas Sondeckis. Ir nors tas vakaras perkėlė į kitą stilistiką, – skambėjo Piotro Čaikovskio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus kūriniai, – jų koncertiniai pavidalai kaip tik ir praturtėjo išklausytų detalių, soluojančių partijų ar vykusiai išryškintų orkestro grupių kontekstais. Nacionalinis simfoninis orkestras, ko gero, pagrįstai pretenduojantis į seniausio ir stipriausio Lietuvos orkestro poziciją, žinoma, kartais nustebina nestabilumu (nevienalyte, nesinchroniška intonacija, paskirų grupių ar instrumentų nedarna). Todėl tai paneigiantys koncertai, įrodantys meninės ir techninės kokybės galimybę, nuteikia optimistiškai: gal jau dabar bus taip ir toliau? Čaikovskio „Itališkasis kapričas“, op. 45, kuriame kone du trečdaliai tematinės medžiagos tenka pučiamiesiems, nuo pat kūrinio pradžios įtraukė į išmintingai organizuoto temperamento, sraunios melodijų plastikos bei tembrų ansamblio sambūvį. Klausantis pučiamųjų grupės atlikėjų vis piršosi mintis, kad tokią darnią jų sampratą, ko gero, brandina ansamblinė patirtis, – juk tokią puoselėja visi stiprieji pasaulio simfoniniai orkestrai, kurių muzikai savo profesinius įgūdžius plėtoja koncertinėje ansamblių veikloje. Tad natūralus klausimas – kodėl Nacionalinio simfoninio orkestro pūtikus retai girdime „iš arčiau“? Kodėl pučiamųjų ansamblių veikla beveik užgęsta pabaigus Muzikos ir teatro akademijos studijas, kurias pastaraisiais metais taip turiningai įprasmina kamerinio ansamblio dėstytojo prof. Juozo Rimo profesinis aktyvumas.

Koncerte išgirdome ir solistą violončelininką Vytautą Sondeckį, jau bemaž du dešimtmečius dirbantį Vokietijos NDR simfoniniame orkestre koncertmeisteriu ir solistu, neapeinantį ir kamerinių ansamblių veiklos. Čaikovskio „Variacijos rokoko tema“, op. 33, – viena tų partitūrų, kuri ir atlikėjus, ir aktyvesnius muzikos klausytojus vienaip ar kitaip lydi daugybę metų, tad ir kartų. Tai, ko gero, kaip toji „vartyta pervartyta“ klasika, prie kurios traukia vis iš naujo. Ir čia jau svarbiausia, kaip toji klasika bus šįkart perskaityta. Labai romantiškai, lyriškai, poetiškai grieždamas šias Variacijas, Sondeckis savaip perskaityti, manding, pasirinko kūrinio detales, ypač melizmatiką, – ne kaip tiesmukišką aliuziją į rokoko, kaip kūrinio fasadą, bet kaip asmeniškai suvoktą šio opuso erdvę, dvasią, garsų peizažą. Todėl išsidriekė judrus bei trapiai kintantis kūrinio siluetas ir jį atliepianti proporcijų darna. Tokią idėją violončelininkui pavyko subtiliai įgyvendinti, juo labiau kad adekvačią kaitrą skleidė scenos partneriai. Tapačiai alsavo visas ansamblis: solistas, dirigentas, orkestro muzikantai.

Koncertą vainikavo Šostakovičiaus Penktoji simfonija d-moll, op. 47, – dar vienas šio orkestro ir prof. Juozo Domarko bendro darbo embleminis opusas. Kūrybinis įkarštis, dėmesingai formuojama architektonika, techninis tolygumas tarytum paliudijo, kad scenoje susitiko senokai nesimatę, bet vieni kitų išsiilgę geri bičiuliai, prisiekę vieni kitiems ir publikai dovanoti tai, ką yra sukaupę brangiausio.

Redakcijos prierašas

Nepraėjus nė savaitei po įsimintino Vytauto Sondeckio pasirodymo filharmonijoje, vasario 3 d. mirė jo tėvas – iškili Lietuvos ir Europos kultūros asmenybė, dirigentas ir pedagogas profesorius Saulius Sondeckis. „7 meno dienų“ redakcija reiškia gilią užuojautą Maestro šeimai ir visai muzikų bendruomenei.