Tiesiog graži muzika

Kompozitorius Algirdas Klova šio laikraščio skaitytojams bene labiausiai pažįstamas iš nuolatinių informatyvių straipsnių apie džiazo festivalius ar svarbius world muzikos įvykius. Taip pat dažnai jis šmėsteli TV ekranuose, griežiantis smuiku su savo kapela „Vydraga“, ištikimai dalyvauja country muzikos festivaliuose, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje. O kur dar skoningos jo popmuzikos dainos, pavyzdžiui, „Vakar vakare“, „Aš noriu Kalėdų“ ir kt., kurių vis norisi pasiklausyti kaip atgaivos prie rusenančio židinio. Bet šįkart ne apie tai. Po įvairiais jo kūrybinės veiklos sluoksniais slepiasi dar vienas, ir bene svarbiausias, kurio pagrindu kompozitorius ir gali plėtoti minėtąsias kombinacijas – tai profesionalioji akademinė muzika, kurią kurti Klova mokėsi iš profesoriaus Juliaus Juzeliūno (beje, 2016-aisiais minime šios asmenybės metus). Tad šiemet Klova nutarė drąsiai atkurti savo, kaip akademinės muzikos kūrėjo, vardą, ir išleido autorinę kompaktinę plokštelę (leidybą parėmė Gedimino Kuprevičiaus fondas „Gerasis Ruonis“ ir LKS), ją sausio 12 d. pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Atrodytų, šiais komercinės sėkmės vaikymosi laikais kompozitoriai veikiau jau elgtųsi priešingai – angažuotųsi ten, kur sulauks daugiau populiarumo, daugiau perklausų youtube, ar bandytų prisiderinti prie europinių avangardo tendencijų. O Klova elgiasi originaliai, sakyčiau, pagal kūrėjo sąžinę – kukliai, bet nuoširdžiai pateikia savo autentiškos sampratos vaisius. Tai muzika, kuri jam pačiam artima, profesionaliai sukomponuota, nesubanalinanti ir nenuleidžianti savosios gildijos meistriškumo kartelės. Kita vertus, kas, jei ne Klova, gali klasikinės, akademinės muzikos vertybes priartinti prie vadinamosios plačiosios visuomenės? Jo kūriniai bene ryškiausiai byloja apie tai, jog akademinė muzika nei nuobodi, nei sausa, juolab ji visuomet „paspalvinama“ folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Artimas autoriui minimalizmas čia santūrus ir lietuviškų šaknų, o kaip svarbiausias elementas visuomet girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – prisipažįsta Klova.

Gražios muzikos kompaktine plokštele ir pavadinčiau šį naują įrašų leidinį, kuriame kompozitorius sudėjo ir seniai sukurtus bei įrašytus kamerinius kūrinius, ir keletą naujų. Pirmiausia čia ypač išsiskiria pora vokalinių ciklų, kuriuos skiria daugiau kaip dvidešimt metų, abu sukurti pagal Liudviko Jakimavičiaus eiles. Pirmasis – „Ryto vandens spalva“ (1991) – šešios trumputės miniatiūros, primenančios koncentruotos prasmės haiku, kuriose labai organiškai dera jautrios poezijos ir muzikos raiška. Tik paskutinė mini ciklo daina („Dieve, žaliai nudažyk“) stilistiškai kiek iškrenta iš bendro trapių nuotaikų konteksto ir primena sodrų „smetonišką“ miesto romansą, kurio smagu klausytis, o kai jau norisi ir pačiam pritarti, jis baigiasi. Per trumpas – tai būtų vienintelis priekaištas autoriui. Klausytis šio dainų ciklo malonu dar ir dėl to, jog jas dainuoja jau ilgokai scenoje nesirodanti puiki kamerinės vokalinės muzikos atlikėja Gintarė Skėrytė. Visuomet daugelį žavėjęs jai būdingas balso natūralumas, intonacijų prasmingumas, gilus turinio suvokimas, džiugu, niekur nedingo. Turiu pasakyti, kad to kartais pasigendu daugelio kitų dabartinių vokalinės muzikos atlikėjų interpretacijose. Todėl plokštelės pristatyme dalyvavusi ir vėl ciklą padainavusi G. Skėrytė buvo tikra vakaro puošmena. Balsui ir fortepijonui skirtą ciklą gitarai pritaikė Algimantas Pauliukevičius, pritaręs dainininkei ir įraše, ir gyvai. Reikia pripažinti, kad šioms subtilios lyrikos ir trapios faktūros miniatiūroms gitara ypač tinka. Net pats kompozitorius stebėjosi, kaip pats nesugalvojo iškart rašyti šiam instrumentui? Tos pačios mintys lydi klausantis ir kito vokalinio trijų dainų ciklo „Keltininkas“ (2013), kurį su gitaristu A. Pauliukevičiumi atlieka Vilma Kurpytė. Modernesnės melodikos, laisvesnės ritmikos dainoms (jas taip pat pristatyme išgirdome gyvai) puikiai tinka sodresnis, skambesnis V. Kurpytės balsas, o interpretacija taip pat nestokoja dinaminių niuansų bei nuotaikų pajautos. Nors ir mažučiai, abu vokaliniai ciklai, sakyčiau, gali drąsiai stoti greta mūsų klasikos – Konstancijos Brundzaitės, Felikso Bajoro šio žanro opusų, iš kurių, kaip prisipažino Klova, jis ir mokėsi.

Plokštelės pristatyme su Klova smagiai kalbėjęsis kompozitorius Mindaugas Urbaitis kolegos kamerinę kūrybą apibūdino kaip kupiną folkloro intonacijų, liaudiškų kadencijų, grįstą diatonika, ostinatišką ir, svarbiausia, išlaikančią pasirinktą stilistiką nuo pradžios iki galo. „O iš Mindaugo išmokau minimalizmo“, – linksmai sakė Klova. Iš tiesų, kompozitoriui ypač artimas minimalizmas, kurio faktūroje, tarsi dirvoje, tarpsta kitas kūrybos grūdas – folkloro intonacijos, o juk minimalistinė sąskambių ar tam tikrų motyvų kaita yra būdinga mūsų liaudies muzikai, ypač sutartinėms. Tad plokštelėje įrašyti kūriniai kanklėms „Versmynas“ (1988, atl. Linos Naikelienės kanklių trio) ir „Šviesus liūdesys“ (2010, atl. VU dainų ir šokių ansamblio kanklių grupė), taip pat „Gelmės šviesa“ (1985, atl. Lietuvos kompozitorių sąjungos kamerinis ansamblis, vad. Imino Kučinsko) yra labai gražūs ir skoningi, sakyčiau, ne vakarietiškojo, net ne „mažuliškojo“, o lietuviško, tautinio minimalizmo pavyzdžiai. Vėlgi, jau prieš gerokai laiko praūžus Broniaus Kutavičiaus sukeltai tautinių aspiracijų bangai, Klova, ko gero, niekados ir nebuvo atitrūkęs nuo folkloro priklausomybės, o jo minimalistinės kūrybos braižas, ilgainiui kitęs, vis dėlto gali būti apibūdinamas jo paties žodžiais: „kaip įsivaizduoju liaudies muziką šiuolaikiniame kontekste“. Prie tokių galima priskirti ir nostalgiškos dainos plėtotę primenantį kūrinį „Rauda“ dviem akordeonams, skirtą Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo duetui (1987). Autoriaus nustebimui, po daugelio metų atlikėjai kūrinį „prikėlė“ ir mielai pagrojo plokštelės pristatyme.

Kompozitorius minėjo, jog jam nesvetimas ir stambesnis žanras, juodraštyje netgi operą yra sukūręs. Netrukus, iškilmingame Vasario 16-osios minėjimo koncerte, Nacionalinėje filharmonijoje skambės jo kūrinys simfoniniam orkestrui ir folkloro ansambliui, atliepiantis projekto „Orkestras ir folkloras“ tematiką. Tad neatsitiktinai į autorinę plokštelę įtraukta ir 2003 m. sukurto šešių dalių „Velykų paveikslo“ ciklo 1-oji dalis „Aleliuja“ (atl. ansamblio „Lietuva“ grupė). Tai šventiškas folkloro ir religinės muzikos lydinys, kuriame galima išgirsti ne tik chorą ir instrumentininkus, bet ir gamtos garsų, varpų, elektronikos, o visuma sukuria gan įspūdingą bundančios gamtos paveikslą. Tiesa, fragmentas itin trumpas (kodėl neįrašytas visas ciklas?), tad gaila, kad autorius neleidžia ilgiau pasimėgauti skoninga kompozicija, pagaliau ją puikiai būtų galima naudoti velykinėse šventėse.

Reikia pasakyti, jog plokštelėje skamba ir visai nežymias gijas su folkloru turintys kūriniai. Tai labiausiai minimalistinis opusas fortepijonui „Spalva“ (2013, atl. Arūnas Šlaustas), ypač vykęs darbas karilionui „Permatomas“ (2011, Kauno karilionas, atl. Monika Kazmierczak, Lenkija) ir „Sapnai“ fleitai ir fortepijonui (2011, atl. Ieva Otilija Kuprevičiūtė ir Simas Minkevičius). Klausantis pastarojo kūrinio mintis pasisuko ir apie dar vieną stebuklingą Klovos gebėjimą – pasitelkti elementarią, bet raiškią melodiką, pridėti daugiau nei santūrią fortepijono (ar kito instrumento) partiją, o iš to sukomponuoti pilnavertį muzikinį pasakojimą, kurį norisi išklausyti iki galo, ta muzika tikėti. Būtent tokie intymūs, kameriniai išsisakymai paperka savo nuoširdumu, o užfiksuoti kompaktinėje plokštelėje leidžia į juos įsiklausyti ne kartą. Pagaliau siūlau atkreipti dėmesį, jog šie kūriniai – tai ir puikus pedagoginis repertuaras, ne žalojantis, o tik lavinantis muzikinį skonį ir užmezgantis vis naujas gijas su lietuvišku folkloru.