Gražios muzikos vardan

Muzikuodamas su buvusiais savo studentais – kvartetu „Adora“ – jubiliejų šventė violončelininkas profesorius Augustinas Vasiliauskas, purenantis kvartetisto – artisto ir pedagogo – dirvą. Kvartetas „labai trapus menas, pati gražiausia, intymiausia sielos muzika. (...) Neneigiant kitos muzikos, man vis dėlto kvartetas ir yra tas žanras, vertas žmonėms perteikti didžiules vertybes, genialias idėjas“, – sako profesorius pokalbyje su Lina Navickaite-Martinelli (Pokalbių siuita, Versus aureus, 2010, p. 148).

Augustino Vasiliausko kūrybos juodžemis, upeliai, žolynai ir kvapnios paunksmės Lietuvos muzikos kraštovaizdį dabina kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Kaip liudija buvęs ansamblio bendražygis smuikininkas profesorius Petras Kunca, pirmą kartą būsimojo Vilniaus kvarteto repeticijoje A. Vasiliauskas pasirodė 1971 m. liepos 16 dieną. Minėtame interviu 2009-aisiais profesorius kalbėjo: „Kvartetas yra gyvenimas, gyvenimo būdas. Tiek metų grojant, kitaip jau sunku įsivaizduoti – kasryt atsikėlus galvoje sukasi kvarteto reikalai. (...) Žinoma, kuo toliau, tuo labiau tą mūsų krūvį tenka reguliuoti, ir kartais jau net sunku suprasti, iš kur sėmėmės jėgų kad ir tokiam didžiuliam Europos Sąjungos šalių ciklui. Turbūt menininkas tokia būtybė, kad ką darydamas apie tai mažai galvoji...“ (p. 142). Tačiau brangiausia, kad pagrindinę jėgų dalį Vilniaus kvartetas palieka lietuvių muzikai, nesirinkdamas nei kūrinių stilistikos, nei tematikos, nebijodamas repetuoti kartu su autoriais. Šis ansamblis kvarteto muziką padarė gražiausiu lietuvių muzikos gėlynu. Nuo 1973 m. A. Vasiliauskas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu labiausiai žinomi jauni styginių kvartetai „Mettis“ ir „Adora“ – profesoriaus auklėtiniai.

Sunku įsivaizduoti dar kuklesnį jubiliejaus akcentą, nei stebėjome tą gruodžio 6-osios sekmadienį Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Tarsi eilinis Filharmonijos koncertas be išorinių pakilių atributų – tik kameras valdė kiti režisieriai (kažką sumanė ir Zita Kelmickaitė, su bendradarbiu, be kita ko, fiksavusi koncerte atsilankiusius profesoriaus seseris ir brolius, taip pat muzikantus). Šventės spindesį atskleidė muzika.

Šventas pedagogo žingsnis buvo ne, sakysim, rengti įrašais gausų atsiminimų vakarą, o groti su jaunimu. „Adorai“ – Simui Tankevičiui, Aistei Birvydaitei (smuikai), Jurgiui Juozapaičiui (altas), Ignei Pikalavičiūtei (violončelė) – teko ne tik rimtas gyvenimo egzaminas groti su pedagogu. Be jokio gailesčio buvo parinkta daug, ilgų ir net didesnei nei kvartetas sudėčiai kūrinių. Intensyvių emocijų, vidinės polifonijos iš audrų, aistros, maldos kupini opusai ir įžiebė laudacijos nuotaiką.

Koncertas prasidėjo tarsi „Adoros“ prisistatymu – kvartetas pats vienas griežė Franzo Schuberto Quartettsatz c-moll, D 703. Vėliau skambėjo Richardo Strausso Sekstetas dviem smuikams, dviem altams ir dviem violončelėms iš operos „Capriccio“ (kūriniui atlikti prisidėjo altininkė Dovilė Juozapaitienė). Po šios meilės muzikos (lyg „Tristano ir Izoldos“ kamerinio varianto) jausmo atoslūgiui puikiai tiko įterptas jaukus, paprastesnis Luigi Boccherini Styginių kvintetas C-dur, op. 42, Nr. 2 dviem smuikams, altui ir dviem violončelėms.

„Įsivaizduokime Mozarto ar Brahmso kvintetą, kai prisijungia altas, violončelė... O kas gali būti fantastiškiau už Schuberto kvintetą su dviem violončelėmis? Griežėme jį ir su Geringu, ir su Arto Norasu, ir su kitais muzikais. Genialiausias, gražiausias kūrinys“, – profesorius Vasiliauskas tame pačiame interviu (p. 148) kalba apie Schuberto styginių kvintetą C-dur, D 956, užbaigusį šį koncertą. „Kūrinys labai suvienydavo Vilniaus kvartetą, pakeldavo kūrybinę dvasią. Jo atlikimo visi laukdavome lyg Kalėdų“, – pasakoja Petras Kunca. Kiek daug kainavo jaunimui atlikti šią 47 minučių trukmės „simfoniją“, kur muzika beveik pavirtusi filosofija, galėtų rodyti situacija, kad laudacinis koncertas nebuvo pratęstas jokiais kūrinio pakartojimais, ką jau kalbėti apie papildomus, pasibaigus programai pagrotus opusus.

„Adora“ džiugino geru kūrinių formos suvokimu ir bendra stiliaus krypties pajauta. Primarijus S. Tankevičius griežė tarsi plonu teptuku piešdamas miniatiūras, violončelininkė I. Pikalavičiūtė tvirtai laikė bosus. Kitiems kvarteto nariams sekėsi įvairiai. Verta stebėti, kaip šio ansamblio gyvenimas klostysis toliau, kaip tarpusavyje susiderins jo asmenybės. Ar po 44-erių metų – tiek Vilniaus kvartete griežia A. Vasiliauskas – „Adora“, kaip ir jų profesorius, vis dar nesitvers griežti kvartetu ir tebesiverš plėsti ansamblio galimybes dėl nepaprastai gražios muzikos?