Priešybių dinamika

„Mūsų kolektyvo požiūris į darbą, muziką, klausytoją, kultūros procesus yra labai dinamiškas“, – viename interviu teigė violončelininkas ir Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus. Klaipėdos koncertų salėje reziduojantis kolektyvas sostinėje nėra dažnas svečias, tačiau neseniai turėjome galimybę net du kartus Vilniuje išgirsti šį kolektyvą, atliekantį kardinaliai skirtingų stilistikų programas. Spalio 26 d. Šiuolaikinio meno centre jis atliko šiuolaikinės muzikos programą „Gaidos“ festivalyje, o lapkričio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje griežė baroko ir ankstyvojo klasicizmo kompozicijas. Tokios repertuaro priešybės suteikė šansą pademonstruoti nepaprastą dinamiką chameleoniškai keičiant stilistinį rūbą.

Koncertas Filharmonijoje – tai priešpriešų plotmė: tėvas vs sūnus (Johannas Sebastianas Bachas prieš Carlą Philippą Emanuelį Bachą), barokas vs klasicizmas, solistai vs orkestras. Pastaroji priešybė tą vakarą raiškiausiai formavo KKO įvaizdį, ir apie šią antitezę kalbėti  vertėtų plačiąja prasme: tiek apie orkestro ir solistų sąveiką, tiek apie santykį tarp kūrinių su solistais ir kompozicijų, skirtų vien orkestrui. Koncertą pradėjusiam J.S. Bacho Contrapunctus I iš „Fugos meno“ pasirinktas santūrus ir švelniai dainingas skambesys, sklandžiai jungiant temos garsus į tekančią vienovę. C.Ph.E. Bacho Simfonija styginiams Nr. 5 h-moll, priešingai, atskleidė veržlią kolektyvo energiją ir gebėjimą tiksliai išartikuliuoti „rokokiškai“ vingrius smulkios ritmikos bei įmantrios melizmatikos kupinus pasažus, tad ši išpuošta, tačiau harmoniškai ir faktūriškai skaidri muzika nuskambėjo lengvai. Tiesa, retkarčiais sinchroniškumo visgi pritrūkdavo. J.S. Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur buvo jaunatviško polėkio apraiška, neapleidžiant baroko stilistikos pajautos. Klausantis J.S. Bacho Koncerto dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll, taip pat C.Ph.E. Bacho Koncerto violončelei a-moll, priešingai, lengvumo pojūčio nebeliko – jį abiem atvejais eliminavo prie orkestro prisijungęs solistų matmuo. Didžiausias Koncerto dviem smuikams kliuvinys, manyčiau, buvo solistų nesurastas bendras skambesio vardiklis – Lino Valicko ir Aido Strimaičio smuikai griežė pernelyg skirtingai garso artikuliavimo ir gilumo, spalvos ir net intonavimo aspektais. O klausantis Mindaugo Bačkaus, atliekančio Koncerto violončelei solo partiją, kliuvo vietomis grubokas garsas ir dėl pasirinkto itin gyvo tempo neretai kiek suvelti pasažai, apsunkinę kūrinio įspūdį. Tad solistų ir orkestro akistatoje šiuo atveju „laimėjo“ pastarasis.

Jaunatviška energija, veržlumas ir dinamika – neatsitiktinai minimos KKO charakteristikos, kurios neturėtų stebinti turint omenyje keletą aplinkybių. Pirmoji – nuolatinio dirigento nebuvimas neleidžia pernelyg įsijausti į komforto būseną ir stagnuoti, o verčia nuolat būti pasirengus darbo ir interpretacijos naujovėms, lanksčiai mobilizuotis. Antroji – sąlyginai dar neilgametė kolektyvo biografija: orkestras įkurtas 1992 m. (palyginimui – Lietuvos kamerinis orkestras suburtas 1960 m.), tad lyg ir natūralu, kad ilgesnį laiką KKO veidas tik formavosi. Panašu, jog po 17 metų trukusio altininkės ir orkestro įkūrėjos Liudos Kuraitienės vadovavimo, kolektyvas, beveik sulaukęs „pilnametystės“, išties ėmė gryninti savo įvaizdį, ir prie šios brandos neabejotinai prisidėjo 2009 m. naujuoju orkestro meno vadovu tapęs M. Bačkus. Savo kūrybinėje veikloje nemažai reikšmės teikdamas gilinimuisi į baroko ir senosios muzikos interpretaciją, violončelininkas savo aistrą įkūnijo ir KKO, kuris nuosekliai tobulina minėtų epochų muzikos atlikimą (nenuviliančius rezultatus girdėjome ir Filharmonijoje). Kita vertus, meno vadovas taip pat yra aktyvus šiuolaikinės muzikos projektų dalyvis, ir orkestras vėlgi tampa to projekcija – repertuarą nuolat plečia XX–XXI a. kompozicijos. Tad senoji ir šiuolaikinė muzika – du kontrastingi poliai, stiprinantys savo jėgos lauką kolektyvo repertuare.

Šiuolaikinės muzikos metamus iššūkius KKO neseniai priėmė „Gaidos“ festivalyje. Orkestrui buvo patikėta atlikti keturias erdvinio garso premjeras, kurių techninė dalis realizuota kartu su LMTA Muzikos inovacijų studijų centru. Tąkart buvo įgarsintas kiekvienas instrumentas, ir erdvinio garso sferoje per skirtingus kūrinius skleidėsi vis kitoks orkestro skambesys, kurio specifiką kaskart išryškinti padėjo garso technologijos. Sinchroniškumu ir aštrios artikuliacijos precizika žavėjo Davido Lango „Pierced“ (2007) ir Kaijos Saariaho „Nymphéa Reflection“ (2001). Priešingai, susikaupimu ir įsigilinimu į muziką, kaip skambančią materiją, imponavo lėto vyksmo Egidijos Medekšaitės „Âkâsha“ (2015) ir ypatingu iššūkiu budrumui tapęs Ričardo Kabelio „Bolé LT“ (2015). Šiame koncerte KKO pademonstravo jau suformuotą atsakingą požiūrį į šiuolaikinės muzikos interpretaciją bei stilistikos ir charakterio pojūtį.

„Tai – lyg bažnytinė bendruomenė, kurioje žmonės ne tik išreiškia tikėjimą, bet ir džiaugiasi buvimu kartu“, – tokios M. Bačkaus mintys, atliepiančios kolektyvo ansambliškumo pajautą, sąžiningą ir profesionalų požiūrį į darbą ir entuziazmą kartu kryptingai tobulėti. Lankstus, jaunatviškos energijos kupinas orkestras dinamiškai tobulėja dviem skirtingais – senosios ir šiuolaikinės muzikos – vektoriais. Neabejotina, kad M. Bačkus smarkiai prisideda prie kryptingo progreso, tad belieka palinkėti, kad vadovas neprarastų entuziazmo puoselėti orkestrą, šį Klaipėdos muzikinės kultūros švyturį, įžiebtų jame dar stipresnę ugnį ir repertuariniu daugialypumu nuolat kurstytų kolektyvo dinamiką.