Medicinos ir muzikos sintezės objektas

Apie muzikos edukacijos padėtį mūsų šalyje (neskaitant muzikos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų) nėra smagu kalbėti – vieša paslaptis, kaip vyksta muzikos pamokos vidurinėse mokyklose. Požiūris, kad ši meno šaka nėra verta pastangų ją giliau pažinti ir, kaip ir kitos meno šakos, nėra vertas dėmesio rimtas mokslas, lemia ir tolesnį muzikinį neraštingumą. Natūraliai atmetama ir šiuolaikinė muzika kaip „nesuprantama“ (nes nėra teorinių pagrindų ją suvokti) ir svetima (nes pažintis su akademine muzika chronologiškai dažniausiai baigiasi romantizmu). Todėl visuomet džiugina konceptualūs projektai, siekiantys patraukliai šviesti platesnę auditoriją.

Projektas „Skambantys kūnai“ orientuotas ir į nevienakryptį švietimą, ir į meninį rezultatą. Spalio 2 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyko šio projekto kūrybinių rezultatų „ataskaita“ – koncertas, kuriame pristatytos šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Čia muzika jungiama su vizualiaisiais menais ir medicina: kūriniai atspindėjo skirtingų žmogaus organų veiklą. Pastarasis aspektas, viena vertus, kuria netikėtą tarpdiscipliniškumą ir skatina bendradarbiauti tolimomis laikomų sričių atstovus; kita vertus – tai dar viena švietėjiška šio projekto misija, ne mažiau svarbi ugdant ne tik meniškai sąmoningą, dvasingą, bet ir fiziškai sveiką visuomenę. Svarbu paminėti, kad koncertas nebuvo baigtinis projekto produktas – artimiausiais mėnesiais numatomos skambėjusių kūrinių audiovizualinių versijų instaliacijos medicinos bei švietimo įstaigose. Smalsu, kaip ši idėja bus įgyvendinta, nes tam, ko gero, reikėtų erdvių, atskirtų nuo aplinkos triukšmo, idant muzikai ir supančiam fonui nereikėtų konkuruoti trukdant vienas kitam. Dar vienas dalykas – koncerte prieš kiekvieną kūrinį buvo rodomas trumpas videofilmas su kompozitorių konsultavusio mediko komentarais apie pasirinkto žmogaus organo veiklą ir reikšmę. Man regis, švietimo aspektu tai esminis informacijos šaltinis, nes jau vėliau kūrinys skamba su vizualizacija, kuri be medicininio konteksto nėra pakankamai pajėgi ištransliuoti ir menines, ir sveikatinimo intencijas. Todėl veikiausiai vietoje videofilmo, spėju, turėtų būti parengti konkretaus kūno organo veiklos ir audiovizualinės kompozicijos sąsajų komentarai.  

Parengti kūriniai reflektuoja šešių skirtingų žmogaus organų ar sistemų veiklą: tai kraujotaka, psichika, stuburas, oda, širdis ir gimda. Kompozicijas atliko kamerinis orkestras „Modus“, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus. Kraujotaką atspindėjęs darbas „Homonautika“ – kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės ir vizualizacijos autoriaus Gintaro Šepučio bendradarbiavimo rezultatas. Deja, iki galo suvokti kūrinį trukdė garso disbalansas – kompozicijai naudotas originaliai įrašytas venų ir arterijų garso takelis pernelyg nustelbė styginių orkestrą, dėl to jo partija kiek slėpėsi tarytum už šydo. Idėja panaudoti žmogaus organizmo skleidžiamus garsus kaip konkrečiosios muzikos šaltinį pasirodė įdomi, tačiau, monotoniškas kraujagyslių ūžesių ir pumpuojamo kraujo garsas gana statiškai orkestro partijai teikė dar daugiau statiškumo, o kūrinio ištęstumas tą statiką paryškino – trūko aktyvesnės dramaturgijos arba kūrinys tiesiog buvo per ilgas, nes iš esmės kompozicijos pobūdis atitiko kraujotakos sistemos stabilumą. Vizualinis elementas šiuo atžvilgiu kontrastavo – buvo gana fragmentiškas ir stilistiškai nevientisas.

Lino Balto „Spinduliai“ atskleidė saulės spindulių žalą odai per dramatišką muziką, persmelktą lyg spinduliai skvarbių garsinių dūrių. Neigiamo saulės poveikio pasekmės Federico Visi vizualizacijoje buvo aiškiai išreikštos natūraliais pažeisto žmogaus kūno atvaizdais. Alvidas Remesa pasirinko kalbėti apie kitokią ligą – nervų sistemos veiklą. Tai atliepiantis kūrinys „Serotoninas“ perteikė depresija sergančio žmogaus būsenas. Tai neoklasikine estetika dvelkiantis, radikalumu sužavėti nesiekęs darbas, kuriame didžiausią įspūdį paliko Kamilės Milašiūtės ir Lauryno Bareišos vizualizacija – profesionaliai nufilmuoti, neperkrautos estetikos vaizdai muziką „įkrovė“ iš kadrų sklindančia šviesa.

Savotiška vizualikos simetrine ašimi tapo Mato Drukteinio „Atlas axis“, sukurtas griaučių ir stuburo tematika: čia vietoje skaitmeninių projekcijų išvydome gyvą šokėją Mykolą Jocį, choreografija (autorė Sigita Juraškaitė) organiškai susilydė su muzika ir ypač dramatišku finalu. Muzikinėje dalyje, tiesa, abejonių kėlė įtraukta solo fagoto partija, turėjusi konkuruoti su kitu solistu – šokėju: ar tikrai vertėjo kompoziciją dekoncentruoti, išsklaidant dvejopa kryptimi ir klausytojo bei žiūrovo dėmesį?

Širdies veiklą atliepiančios kompozicijos „Iš širdies“ autorius Antanas Kučinskas, be akademinės, kuria muziką spektakliams bei kino filmams ir ją tyrinėja. Todėl nenustebino nuskambėjusio kūrinio estetika. „Iš širdies“ skambėjo lyg iš kino filmo, visąlaik lydėjo quasi tonalumo, vaizdingumo ir estetinio malonumo pojūčiai. Paveiki ir patraukli buvo muziką lydinti Džiugo Katino vizualizacija, kurioje mikrožvilgsniu regėjome širdies plotus – jos paviršiaus peizažus.

Koncerto pabaigą įprasmino Jutos Pranulytės „Sarx“, reflektuojantis sudėtingiausią ir stebuklingiausią gimdos organe vykstantį procesą – vaisiaus vystymąsi. Šiam vyksmui sakralumo metmenį suteikusi autorė prisidėjo ir prie gyvai filmuotos vizualizacijos, realizuotos kartu su Aukse Petruliene. Stipriausias kūrinio dėmuo, be abejo, buvo saksofonininko Jano Maksimovičiaus muzikavimas, nemaža dalimi grįstas improvizacija. Diatonišku garsaeiliu paremta, gana statiška ir atmosferinį foną kurianti orkestro partija gavo antraeilį vaidmenį: muzikinis procesas patikėtas saksofonui – gaivališkam, gyvybingam džiazo muzikos instrumentui, šiomis savybėmis atliepiančiam nuolat augantį, pirmapradį ir tam tikra prasme agresyvėjantį vaisių, kurio liniją saksofonininkas ir įgarsino. Pasigėrėtinas buvo J. Maksimovičiaus atlikimas, prikaustęs energija, profesionalumu ir džiaziška laisve.

Nuskambėjusiuose kūriniuose į pasirinktą organizmo objektą žvelgiama nevienodai – vienur meniškai įreikšminama apibendrinta, kasdienė jo veikla ar būsena (S. Dikčiūtės, A. Kučinsko, M. Drukteinio darbai), kitur organas ar sistema įprasminama neįprastos ar net nesveikos būklės (L. Balto, A. Remesos, J. Pranulytės kompozicijos). Turime galimybę išgirsti, kokie garsai skamba mūsų kraujagyslėse („Homonautika“), išvystame odos ligų prevenciją skatinančius vaizdus („Spinduliai“), gauname galimybę įvertinti stuburo jėgą ar gimdoje vykstančio proceso didybę („Atlas-axis“, „Sarx“). Tačiau visais atvejais vienaip ar kitaip atskleidžiama organo / sistemos, reikšmė ir reikiamybė.

Į koncertą susirinkusi pilna salė žmonių (net ne visi norintys tilpo) paliudijo publikos, ypač jaunuomenės, domėjimąsi novatoriškomis meno ir mokslo jungtimis. Tokie meniniai pažintiniai projektai tinkamose erdvėse, regis, galėtų pasitarnauti kaip impulsai domėtis ir kūno procesais, ir šiuolaikinio meno tėkme. O skirtingų sričių sąjungos turi potencialo kaip katalizatoriai suartinant meno ir mokslo žmones bei plečiant jų pasaulėvaizdžius, meno ir mokslo pasiekiamumą kuo platesnei auditorijai bei kuriant visapusiškai sveiką visuomenę.