Žavesys ir pavojai

Vienas iš svarbiausių muzikos renginių – Vilniaus festivalis – šiais metais prasidėjo birželio 1 d. Filharmonijoje tarsi iššautu šampanu – jaunatvišku šventiniu šou, o tą bruožą lėmė pirmojo koncerto dalyviai, kurių drąsus „šiuolaikiškas“ įvaizdis akademinėse scenose tiek pat akcentuojamas, kiek ir jų profesiniai pasiekimai: tai pirmą kartą Lietuvoje viešintis, Estijoje gimęs ir nuo vaikystės Niujorke gyvenantis itin madingas dirigentas Kristjanas Järvi, stilingoji gražuolė, jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos bei energingai savo vietą Europos scenose užkariaujantis ambicingasis kompozitorius Gediminas Gelgotas su savo Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO). Tradicijai atstovavo nebent Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, tačiau, tokių spalvingų svečių įkvėptas, ir jis, atrodo, nusimetė akademinį fraką. Koncertas sukėlė įvairių minčių – nuo susižavėjimo energija trykštančia jaunąja karta iki pamąstymų apie vertybes, „piarą“, „vartotojų rinkos logiką“, saviraiškos pastangas, „postklasikinę“ kūrybą, pagaliau keistai sudarytą programą iš poros, atrodytų, „nesusisiekiančių“ kūrinių – Sergejaus Rachmaninovo Antrojo koncerto fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18, ir Gedimino Gelgoto „Extracultural“ („Supercivilizacija“).

 

Kristjanas Järvi smarkiai griauna autoritetingo dirigento įvaizdį, kurdamas kone akademinės muzikos rokerio tipą. Greta sudėtingų daugiausiai romantinės muzikos partitūrų (kurias, beje, diriguoja taip pat labai artistiškai) su garsiausiais pasaulio orkestrais, jis yra įrašęs daugybę kompaktinių plokštelių (išleido prestižinės kompanijos „Sony“, „Chandos“, „Naïve Classique“), sukūręs apdovanojimus pelniusių Holivudo garso takelių, pavyzdžiui, kino filmui „Debesų žemėlapis“ (rež. Andy Wachowski, Tom Tykwer), kuriuo, beje, susižavėjusi kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė 2013 m. sukūrė savuosius „Horizontus“ simfoniniam orkestrui.

 

Būtent Leipcigo MDR (Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro) vadovas Kristjanas Järvi kartu su Vilniaus festivaliu Gediminui Gelgotui užsakė naują kūrinį „Extracultural“, kurio pasaulinė premjera jau įvyko sausį prestižinėje Leipcigo „Gewandhaus“ salėje. Jau keleri metai Järvi yra entuziastingas Gelgoto kūrybos gerbėjas, su savo diriguojamu Baltijos jaunimo filharmonijos simfoniniu orkestru sėkmingai ne kartą atlikęs ir ankstesnį Gelgoto kūrinį „Never Ignore the Cosmic Ocean“, kompozitoriui tapusį tramplinu į svarbiausias Europos šiuolaikinės muzikos scenas (kūrinį jau įamžino nepriklausoma prancūzų įrašų kompanija „Naïve Classique“). „Extracultural“ premjerą Lietuvoje atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir NIKO – Gelgoto sukurtas ansamblis, kuriame jis ir pats dalyvauja. Beje, jei prisimintume ne visai senus laikus, pamatyti scenoje kompozitorių (kaip atlikėją ir dirigentą) Lietuvoje buvo retas reiškinys. Kai 1982-aisiais Šarūnas Nakas įkūrė savo ansamblį (Vilniaus naujosios muzikos ansamblis), kompozitorių suburti ansambliai pas mus apskritai buvo naujovė (beje, dauguma šio ansamblio narių irgi buvo kompozitoriai). Kompozitoriaus ir atlikėjo kategorijų suartėjimas reiškė ir tam tikrus estetinius bei stilistinius virsmus. O kaip pasakė Järvi, taip pat rašantis muziką, „dabar jau ne tie laikai, kai kompozitoriai tik sėdėjo prie stalo ir kūrė. Beethovenas ir Mendelssohnas taip pat buvo muzikai praktikai. Visi jie ir rašė, ir atliko muziką, organizavo veiklą – buvo impresarijai, vadybininkai.“ Järvi yra įkūręs tarpdisciplininį elektroakustinį kamerinį ansamblį „Absolute Ensemble“, kuriame maišydami įvairiausių stilių muziką (džiazas, hiphopas, klasika, world music, improvizacijos ir kt.) groja kelių šalių muzikantai, atspindintys visą Niujorko daugiakultūrinę aplinką. Ansamblį Jarvi įkūrė netiesiogiai konstatuodamas klasikinės muzikos saulėlydį ir trokšdamas sudominti publiką moderniais stilistiniais hibridais. Grupės atliekami albumai buvo nominuoti „Grammy“ apdovanojimui, o ansamblis vadinamas vienu įdomiausių Niujorke.

 

Dėl kokios priežasties kompozitorius įkuria savo ansamblį? Kadaise Nakui priežastis buvo propaguoti disidentinę Kutavičiaus kūrybą, atlikti jo kūrinius, kurių galbūt bijojo „nusipelnę“ atlikėjai. NIKO Gelgotas subūrė skleisti savai kūrybai, kaip įprasta pasaulyje (tiesa, pastaruoju metu ansamblio repertuaras pasipildė ir kitų, užsienio autorių muzika). Be abejo, šiuolaikinėje muzikos rinkoje savo ansamblis kompozitoriui yra didelis privalumas, kūrybinė laboratorija, ir Gelgoto NIKO minėčiau kaip sėkmingą pavyzdį puikiai organizuojant įvaizdį, vadybą, jaučiant šiuolaikinį rinkos pulsą. Tačiau iškyla Gelgoto muzikos stilistikos ir ypač turinio klausimas.

 

„Extracultural“ vėlgi pasireiškė kaip tipiškas Gelgoto ir NIKO kūrybos pavyzdys, kuriame didžiausią krūvį laiko talentingi ansamblio atlikėjai: žavios ir tikrai puikiai griežiančios smuikininkės Augusta Jusionytė, Dalia Simaška, Julia Ivanova, artistiški ir raiškūs violončelininkai Justas Kulikauskas, David Dumčius ir kontrabosininkas Auris Galvelis. Orkestras šiuo atveju tapo labiau garso pastiprinimo, intensyvumo, sodrumo įrankiu, jam skirta nesudėtinga medžiaga keleriopai multiplikavęs NIKO partijas. Kaip ir visuose Gelgoto kūriniuose, šiame ansamblio nariai grieždami atliko tam tikrus sinchroniškus judesius, kurių nebuvo per daug, jie atrodė skoningai (na, nebent smuikininkių sustingimas sulig mostu ir iškeltas virš galvos strykas priminė „Rodinos“ paminklą Volgograde), be to, teatrališkumo pridėjo vos ne spontaniškas paties Gelgoto (autorius scenoje grojo MIDI klaviatūra, dainavo) noras padiriguoti kai kuriems epizodams, besikeičiančių spalvų apšvietimas.

 

Visa tai, be abejo, užpildo vizualinius klausytojų (jau veikiau žiūrovų) lūkesčius ir provokuoja nesigilinti į pačią muzikinę medžiagą. O jei paieškotumėm, kas atsiveria, kai klausaisi užsimerkęs? Remdamasis minimalistiniais komponavimo principais, autorius dėlioja tam tikrus tematinius blokus – atskirus epizodus, kurių kiekvienas pasižymi skirtinga ritmine formule, sekvencine plėtote, vis kitokiais išryškinamais tembrais, neįprastais štrichais, paįvairinamas paties Gelgoto tariamais angliškais tekstais. Intensyvus, netgi vietomis agresyvus, „rokeriškas“ pulsas (išryškintas bosas) veja muziką pirmyn, banguodamas dinaminėmis kulminacijomis, kurios kartais pasiekia beatodairišką fortissimo, netgi triukšmą. Sodrių tutti klasterių užaštrinimas, jų derinimas su tyliaisiais epizodais (gana retais) gali kelti aliuziją ir į kokius nors semantinius kūrinio pradus – galbūt tai agresyvaus ir robotizuoto (gal militarizuoto) šiandienos pasaulio išraiška, „supercivilizacijos“ saulėlydis? O juk tokiame pasaulyje turi išgyventi jauna, jautri, kurianti asmenybė. Galbūt panašias prasmes autorius ir „įrašė“ į kūrinio turinį, vis dėlto pagrindine „Extracultural“ „misija“ jis, atrodo, laiko (o jam visiškai pritaria ir bendramintis dirigentas) pastangas į akademinę muziką įnešti naują jėgą, kietą, užgrūdintą, rokerišką raišką, ištraukti į pirmą planą ritmą, šiuolaikinei visuomenei pažįstamą tempą, aktualizuoti muzikos kalbą, pritraukti publiką. Tai jau pasaulinės muzikos tendencijos, tampančios tiesiog madingomis, o šį „užkratą“ pasigavo ir muzikos aktualijomis besidalijantis Vilniaus festivalis.

 

Tikiu, jog didelė dalis visuomenės visame pasaulyje išties pamėgo tokį muzikos pavidalą. Ir tai neša sėkmę tiek Järviui, tiek Gelgotui ir jo ansambliui. Tik norėčiau paklausti, ar to ir užtenka kūrybai, jos progresui, tobulėjimui, gilėjimui? Kūrybai kaip visuotinei vertybei? Deja, šiuolaikinė kūryba tampa tiesiog sėkmingos rinkos įrankiu, o kūrėjų galvos skausmas yra „kaip pagaminti tai, ką pirks“. Jei jau prie to einama, tai dabar madingiausias bei „perkamiausias“ internetinis saviraiškos būdas yra asmenukės. Nejaugi ateina kūrybinių „selfių“ laikai? „Extracultural“ neatsakė į šiuos klausimus, tik paskatino suklusti. Beje, bisui atliktas žymusis Gelgoto „Never Ignore the Cosmic Ocean“ vėl sužavėjo sumanymo naujumu (nors ir sukurtas anksčiau), raiškos koncentracija, puikia forma ir atsiskleidė kaip kitus Gelgoto kūrinius maitinantis idėjų šaltinis. Gal autorius pamąstys ir apie naujus stilistinius posūkius?

 

Festivalio atidarymo koncertą pradėjo Kristjano Järvi diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos. Ją jau įsidėmėjo prestižinių koncertų salių (Londono „Wigmore Hall“, Karalienės Elžbietos, Paryžiaus, Eseno filharmonijos, Kanų „Théâtre Croisette“ ir kt.) publika, ir, patikėkite, ne dėl beprotiškai aukštų „kablų“, su kuriais minti fortepijono pedalą „mirtingosioms“ būtų tiesiog neįmanoma. Tiesa, mano išankstinį santūrų požiūrį pakurstė ir tai, jog jaunutė pianistė pasirinko skambinti didingąjį ir visų dievinamą Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį fortepijoninį koncertą. Daugeliui tikriausiai dar ausyse skamba paties Rachmaninovo įrašas, kuriuo, laimei, galime pasimėgauti kad ir internete. Jo klausantis, koncertas atrodo šviesus, bet kartu gilus, greito, lygaus, neslūgstančio judėjimo, su ryškiomis kulminacinėmis bangomis, o sudėtingas jo sukūrimo kontekstas tarsi nusėdęs kažkur giliai giliai, bet niekur nedingęs. Buklete plačiai aprašyta, jog kompozitorius labai išgyveno skaudžią nesėkmę su Pirmąja simfonija ir buvo nutaręs nekurti, atsidėjo vien atlikėjo karjerai. Paprašytas sukurti koncertą fortepijonui su orkestru pradėjęs šį darbą, pervargo, susirgo depresija, gydėsi pas žymų to meto psichiatrą Nikolajų Dalį. Pasveikęs vis dėlto parašė nuostabų kūrinį (dedikavo, beje, savo gydytojui), o apie Rachmaninovą kaip kompozitorių sužinojo visas pasaulis. Kūrinio premjera įvyko 1901 m. skambinant autoriui, 1902 m. sausio mėnesį Antrąjį koncertą, diriguojamą to meto garsenybės Arthuro Nikischo, išgirdo ir Leipcigo „Gewandhaus“ publika. (Atkreipkime dėmesį į įdomų sutapimą koncerto programoje: Gelgoto „Extracultural“ pasaulinė premjera taip pat įvyko sausį Leipcigo „Gewandhaus“ salėje.)

 

Labai svarbi kūrinio pradžia, jos garso svoris (fortepijono) ir sodrumas (orkestro). Pianistė pradėjo palyginti lėtai, raiškiai, tačiau iškart pasijautė, jog ji nėra „sunkiasvorė“. Koncertą solistė traktavo gana šiuolaikiškai, jautėsi šioks toks medžiagos struktūrizavimo pavojus. Labai tiksliai ir raiškiai skambėjo pianistės staccato štrichai, ryškiai frazuojama melodika, žavėjo antrosios dalies Adagio sostenuto subtilumas (beje, bisui paskambinta švelni Händelio Menueto versija fortepijonui dar labiau atskleidė atlikėjos muzikalumą). Kita vertus, trikdė šiek tiek suvelti greiti pasažai (autorius, būdamas nepaprastas virtuozas, laimei, jais nepiktnaudžiavo), buvo neįprasta, kai garsesnes vietas pianistė greitino, o tyliąsias lėtino. Tokia interpretacija nesutrukdė orkestrui visą muzikinę medžiagą atlikti nepriekaištingai, kone tobulai. Orkestras, kuris kūrinį yra griežęs ne vieną kartą, skambėjo kaip patikimas solistės partneris, o dar vedamas jautraus ir raiškaus dirigento leido žavėtis išdainuotomis atskirų instrumentų frazėmis, lygiai „piešiamomis“ melodinėmis linijomis, subtiliais, neužgožiančiais duetais su fortepijonu. Nepaisant laisvo tempų traktavimo ir šiek tiek pritrūkusios jėgos (galbūt brandos), Katios Buniatišvili atlikimas ir kūrinio visuma paliko tikrai gerą įspūdį. Paskutiniai finalo Allegro scherzando puslapiai išsilieja kaip nežabota laisvė, dvasinė asmenybės pergalė. Plati melodija, orkestro ir solisto fortissimo teigia triumfą. Rachmaninovui, prisimenant kūrinio priešistorę, tai buvo savęs įveikimo ir kūrybos triumfas. Įdomu, kas triumfavo „XXI amžiaus produkto“, kaip vadinama Katia Buniatišvili, sąmonėje?

 

Vilniaus festivalis prasidėjo jaunatviškai. Kiti jo koncertai kviečia pasidžiaugti ir nesenkančiomis brandos galimybėmis, kol akademinė muzika dar nepavirto muziejiniu eksponatu.