„Kai obelys žydi ir žmonės klega po priemiesčius, / Ir lakštingalas pačią ramina lyrika“, daugeliui muzikantų „naktį sapnuojas“ Druskininkai (citatos iš Kazio Binkio eilėraščio „Kol jaunas, o broli...“). Ten (tiesa, pastaraisiais metais dalis programos rodoma ir Vilniuje) jau 31-ą kartą vyksta festivalis, iš pradžių vadintas Jaunimo kamerinės muzikos dienomis, vėliau „Jauna muzika“, pastaraisiais metais, jauniausiųjų kartų valia tapo vadinamas „Druskomanija“. Festivalio rengėjai ir dalyviai yra vienos bendruomenės nariai – kompozitoriai, muzikologai ir jų bendražygiai atlikėjai. Pasirodymas šiame renginyje prilygsta profesiniam krikštui, kurį suteikia ne akademijos ir diplomai, o kolegos bei ypatingieji kurorto vandenys. Švenčiamas pavasarį, iš skrando išvilkus sielas ir paleidus ant vėjo į padanges (K. Binkis), festivalis tampa brangus kaip jaunystės muzikinių ir asmeninių nuotykių sentimentas.
Praėjusiais metais, minint festivalio 30-metį, buvo išleista retrospektyvinė knyga „Druskininkų pavasariai ir muzika“ (sudarė Vaida Urbietytė-Urmonienė, konsultavo Ričardas Kabelis). Šiomis dienomis kunkuliuojant 31-ajam muzikiniam pavasariui (gegužės 15, 19, 21 d. Vilniuje ir 22–24 d. Druskininkuose), turime ir solidžiai apibendrinančią keturių kompaktinių plokštelių muzikos kompozicijų apžvalgą.Trijose skamba po 11 kūrinių, jas sudarė L. Paulauskis. Ketvirtąją, su keturiais opusais, skirtą dabarties jauniausiems, – L. Petkutė-Dailydienė.
„Nors festivalyje yra skambėjusi įvairių kartų kompozitorių kūryba, atrinkdami kūrinius šiai rinktinei siekėme įtraukti tuos lietuvių autorius, kurie priklausė jaunajai kartai atitinkamais dešimtmečiais, tuos kūrinius, kurie, mūsų nuomone, buvo svarbūs jų kūrybinėse biografijose bei pasirodė įsimintini festivalio momentai. Didesnė dalis čia pateikiamų festivalyje skambėjusių kūrinių įrašų buvo padaryta kitu metu ir kitose vietose, nes pačiame festivalyje daugiau įrašų pradėta daryti jau paskutinįjį dešimtmetį“, – buklete rašo L. Paulauskis. Pateikiamų kūrinių „amžius“ – nuo 1981 m. (Onutės Narbutaitės „Žemė“ iš „1981-ųjų birželio muzikos“), 1982 m. (Mindaugo Urbaičio ir Marcelijaus Martinaičio „O koks dangus gilus“), 1983 m. (Ričardo Kabelio Invariacijos), 1984 m. (Algirdo Martinaičio „Muzikinis momentas MKČ“, kt.) iki 2013 m. (Monikos Sokaitės, Juliaus Aglinsko, Dominyko Digimo ir L. Petkutės opusai).
Daug netikėtumų pateikia atlikėjų sąrašas. Antologiją pradeda Vidmanto Bartulio pjesė fortepijonui „Auksinių debesų lietus“, skambinama Gintauto Kėvišo, Šarūno Nako opusą „Arcanum“ Rusnė Mataitytė (smuikas) groja su pianistu Arūnu Dikčiumi. R. Kabelio Invariacijas griežia nebeegzistuojantis Vilniaus meno darbuotojų rūmų styginių kvartetas (Aurelija Stelionytė, Rita Motiejūnaitė, Vitalija Raškevičiūtė, Dalia Barauskaitė). Liūdno likimo balsų ansamblis su Rasa Viskantaite, Snieguole Mažuliene, Egle Storpirštiene ir Daiva Gudaitiene pina Ryčio Mažulio kanoną „Atkelk vėlių vartelius“ (lietuvių liaudies tekstas). Visus kūrinius (išskyrus Alberto Navicko „Blanche t’a vu“, grojamą latvių fleitų kvarteto „112“) atlieka lietuvių muzikantai. Tad ši rinktinė kartu yra ir atlikėjų meno retrospektyva, neretai – taip pat sentimentali.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad antologija marga kaip genelis, bet yra priešingai – pribloškia klausantis išryškėjanti jos darna. Nestebina išties jaučiamas rinkinį vienijantis jaunatviškas kūrinių kuklumas. Kitas bendras bruožas – lyrinių ir dramatinių susimąstymų nuotaikos. Ne visada, bet dažnai nurodomos ir pavadinimais: Giedriaus Puskunigio „Ieva prie jūros, arba 6 minutės totalinio nerimo“, Gintaro Samsono ir Algimanto Mikutos „Miestelis prie jūros“, Rūtos Vitkauskaitės „Daina apie upę, jūrą ir žemę“, Lino Paulauskio ir Sigito Gedos „Ar būna pasaulyje taip?“, Zitos Bružaitės „Ave Maria“, Ramintos Šerkšnytės „De profundis“, Lukrecijos Petkutės „Malda in Memoriam E. P.“ ir pan. Emocionaliai skamba ir konstruktyvūs opusai: Ričardo Kabelio Invariacijos, Gintaro Sodeikos „Garso ontologija Nr. 1“, Rimvydo Kisevičiaus „Srautai“, Justinos Repečkaitės „Chartres“ ir kt.
Didžioji atrinktų kūrinių dalis kalba panašia kalba. „Akimirkos“ sugaudytos be galo įsijautus, nesiblaškant, su tvirta vidine nuostata. Regis, didžiuma antologijos muzikos persmelkta Broniaus Kutavičiaus kalbėsenos, o kartu per ją – lietuviškų archetipų. Tačiau šis leidinio stilistinis aspektas nėra slegiantis, nes nedeklaruojamas. Nujaučiamas.
Daugelis kūrinių beveik vienodai prasideda – tęsiamu unisonu, vėliau prisidedant sekundai ar tercijai. Vienas po kito kūriniai srūva sklandžiai dramaturgiškai bei derinant paeiliui skambančių kūrinių pabaigą ir pradžią – retkarčiais juos susiejant net to paties aukščio garsu. 1–3 plokštelės, emocijoms nuslūgus, baigiamos populiariosios muzikos „gabalais“: Vaclovo Augustino „Ramogatet“, Vytauto V. Jurgučio „G.A.L. House“, Lino Rimšos „Not 4 Flutes Only“.
Taip mąslių vidinių motyvų nuosekliai suformuota antologija, galima sakyti, yra savarankiško, autentiško meninio pavidalo. Pati tampa muzikiniu veikalu.
