7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Išsipasakojimas

Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 19 (1125), 2015-05-15
Muzika
Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras. Autorės nuotr.
Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras. Autorės nuotr.
Algirdas Martinaitis užsiminė, kad autorinis kūrybos vakaras yra tarsi visko apie save išsipasakojimas. Tik jei kūrybos labai daug, dargi stilistiškai ar idėjiškai kitusios, nepaprastai sunku į vieną vakarą sutalpinti tai, kas tiksliausiai reprezentuotų autorių, kalbėtų už jį šiandien. Savo autoriniam koncertui (gegužės 7 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje) kompozitorius parinko įvairiu laiku rašytus (ir perrašytus) kūrinius, kuriuose itin ryškus naratyvas, svarbus asociacijų ir prisiminimų dėmuo. Prabilti į klausytoją jam padėjo Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus.
 
Martinaitis visada turi ką pasakyti. Žiupsnelį jo gyvenimo vaizdingai priminė ir Viktoras Gerulaitis – ištikimas bičiulis nuo studijų metų. Jaunystės laikų ir vertybinio brendimo leitmotyvai lydėjo visą vakarą, įsipynė ir į muziką. Kompozitorius kadaise yra rašęs, kad kartu su Viktoru „galėjo tuščiai leisti laiką „filosofuodami“, muzikuodami. Tuo vienas kitą padrąsindavom, „teisingai“ įvertindavom. Nuošalios kavinės kamputyje mosuodavom prieš klasikus, ieškodami jiems vietos. Ir rasdavom!“ Jaunatviškas maksimalizmas, matyt, vietą jiems skyrė šiukšlyne. Dabar Martinaitis juos mielai pasikviečia būti jo mintyse, kūrinių idėjose.
 
Jau kuris laikas jis sėkmingai plėtoja pagarbaus flirto su Europos muzikos palikimu kryptį, išradingai pasitelkdamas įvairiausius stilistinius skolinius, sau artimos klasikų, romantikų, dabarties muzikos atšvaitus ir aliuzijas, nepamiršdamas priminti ir mūsų kultūrinės tapatybės dalykų. Visuotines, žmogiškas, meilės temas kompozitorius pateikia teatrališkai žaismingai, tarsi numodamas ranka į jų egzistencinį svarbumą ir tokius kūrinius vadindamas „muzikinėmis istorijėlėmis“, „užsitęsusių muzikinių „meilės prisipažinimų“ santrauka“, „muzika iš antrų rankų“ arba „palaido intertekstualumo“ pavyzdžiais. Martinaitis, atrodo, kūrybos prasme broliaujasi su vienu populiariausių dabarties kompozitorių Leonidu Desiatnikovu, kuris savo stilių nusako irgi panašiai, pavyzdžiui, kaip „banalumo transformacijas“, o mėgstamiausiu žanru vadina „tragiškai išdykusią bagatelę“.
 
Kas kaip „palaidas“ ar „išdykęs“, šį kartą buvo ypač smalsu išgirsti pernai sukurtame Koncerte smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m’art komedijų sezonas“, jį dargi yra su kuo palyginti: premjera „Gaidoje“ ne itin nusisekė kviestinei solistei smuikininkei nesupratus mozaikiškos ir groteskiškos kūrinio stilistikos. Tuomet griežęs Lietuvos kamerinis orkestras sugebėjo stabiliai išlaikyti bent jau kūrinio „griaučius“ (greitą tempą, aiškią artikuliaciją, stilistinį ornamentavimą ir pan.), o nuo solistės priklausiusi charakterių simbolika taip ir neatsiskleidė. Kūrinys grįstas šiuolaikinėje muzikoje pamėgta „Metų laikų“ idėja. Martinaitis juos skirsto į sezonus: I d.– Komedija dell’arte, II d. – Baletas-komedija (pasak kompozitoriaus, atitinkanti „Vasarą“), III d. – Medžioklė („Rudens sezonas“). Šį kartą „Sezonus“ atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Rūta Lipinaityte. Į nepaprastą jos išraiškingumą ir energiją dėtos viltys pasiteisino. Smuikininkė puikiai suvaidino pagrindinį vaidmenį šiame trijų dalių „spektaklyje“, koncentruotai ir tiksliai išgryninusi viename katile verdančius ir komediją dell’arte, ir tragediją, ir baletą. Kupinas priešybių, tarsi kokia kaukė, smuikas aktyviai dalyvauja visoje muzikinėje medžiagoje, kurioje netikėtai išlenda tai Piotro Čaikovskio mažųjų gulbių šokio faktūra, tai tragikomiško Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoninio trio ritmika, tai Leonido Desiatnikovo „Rusų sezonų“, tai „latėniškos“ teatro muzikos atgarsiai.  
 
Darniai koreliuodama su orkestru, kuris šįkart atliko labiau akompanuojantį vaidmenį, Lipinaitytė išryškino visą štrichų (išraiškų) įvairovę, žavėjo frazių precizika, neslūgstančiu tempu, dinaminių niuansų kaita. Tai leido pajusti (žinoma, kiekvienam individualiai) netgi muzikoje sušmėžavusius vaizdinius, pavyzdžiui, tarsi verkiantį Arlekiną iš commedia dell’arte, įsikniaubusį į... Piazzollos petį. Labiausiai pašėlusi trečioji dalis – „La caccia – komedijos sezonas“. Čia aliuzijos buvo nukreiptos tiesiai į Antonio Vivaldi Smuiko koncertą B-dur (RV 362), dar vadinamą „La caccia“ (it. – medžioklė). Lipinaitytė su orkestru čia šuoliavo nesutramdomai, stebino solistės virtuoziškumas, o faktūrinėse vingrybėse išryškėjo tai arklių žvengimo, tai šiurpaus demoniško juoko momentai. Makabriškasis Martinaitis, kaip įžvelgė Šarūnas Nakas... Kūrinys pagaliau įvyko. Jį galima įrašyti į ryškiausių Martinaičio topų gretas. Labai tikiuosi, kad orkestras ir Lipinaitytė „Trijų m’art komedijų sezonus“ atliks dar ne kartą, reprezentuos užsienio gastrolėse.    
 
Martinaitis nuolat peržiūri savo kūrinius, redaguoja, keičia sudėtį. Atnaujintas vakaro pradžioje suskambo ir „Artizarra“ styginių orkestrui ir fortepijonui (2001), inspiruotas Oskaro Milašiaus eilių. Ne veltui koncertą pradėjo ir užbaigė kūriniai, susiję su Oskaru Milašiumi. Jo „simbolių mišku“ apaugusi poezija darniai susisieja su ne ką lengviau „įžengiama“ Martinaičio semantikos tankme, nors „Artizarra“ yra vienas iš šiuo požiūriu lengvesnių kūrinių. Su ryto žvaigždės simbolika susijęs šviesus muzikos pobūdis, pakankamai skaidri faktūra nuteikė optimistiškai, orkestras griežė nepriekaištingai, tikslūs fortepijono (Lina Šatkutė) tembriniai štrichai tematinę medžiagą dar stangriau „sudygsniavo“. Tik svarsčiau, ar kulminaciniai epizodai – sodrus legato – turėjo dar labiau suspindėti rytinės žvaigždės ryškumu, ar pamažu užgesti, kaip traktuota šį kartą.  
 
Visai kita kalba prabilo „Palaimingoji Vigilija“ („Traumselige Vigilie“, 2009) pagal Rainerio Maria Rilke’s, Johanneso Bobrowskio žodžius. Kaip žinia, Martinaitis mėgsta kalbėtis su paukščiais – šv. Pranciškus Asyžietis, anot legendos, mokėjęs paukščių kalbą, inspiravo ne vieną jo kūrinį. Orkestras ir jo faktūrą pasodrinantis fortepijonas tapo subtiliais paukštiško pasakojimo komentatoriais, o pagrindinė veikėja – sopranas Monta Martinsonė – laviravo tarp žmonių ir paukščių leksikos. Jaunai dainininkei tai buvo nelengva užduotis, juolab ji dainavo vokiečių kalba. Tačiau besižavėdama jos raiškiu, gražaus tembro kameriniu balsu pagalvojau, jog, ko gero, ne kiekviena operos dainininkė, nureguliavusi balsą bel canto bangomis, sugebėtų taip natūraliai pamėgdžioti paukščių čiulbesį, čirenimą, treliavimą, žaisti sudėtingais garsų aukščiais ir ritmais.
 
Dar vienas tarp iššūkius Europinei tradicijai metančių Martinaičio kūrinių yra „Serenada panelei Europai“ (1999 m., nauja redakcija 2013 m.). Traumines autoriaus identifikacijas stipriai išreiškęs kūrinys šiandien skamba jau nusimetęs visus tuos euroskeptinius apdarus. Belieka tik švelni ironija, beje, nukreipta į save. O klausytojai čia maloniai sūpuojami tarp klasikos ir džiazo, tarp atpažįstamų tematinių užuominų, faktūra marginama įvairiais štrichais nuo pizzicato iki dainingos melodijos. Ypač gražiai orkestras pasistengė užauginti kūrinio kulminaciją, kurioje teko patiems dar ir tyliai padainuoti. Tikra jausminga serenada po panelės Europos langais.
 
Vis dėlto tikrąja vakaro kulminacija tapo premjerinė „Tolimosios daina“  pagal Oskaro Milašiaus eiles (prancūzų kalba) – nauja redakcija balsui ir styginių orkestrui, panaudojant kūrinio „Kelias ir keleivis“ (2001) medžiagą. „Iš jaunystės, kai buvo liūdna“, – tinkama trajektorija kūrinio suvokimą nukreipė Gerulaitis. Tik tokia brandi dainininkė kaip Asta Krikščiūnaitė ir itin jautriai muzikavęs Donato Katkaus orkestras galėjo perteikti (papasakoti) tą jaunystės prisiminimais išdabintą, o kartu ir skausmingos nostalgijos pažeistą muziką. Emociškai sunkų uždavinį atlikėjai įvykdė patikimai, buvo ir garso jėgos, ir tylios lyrikos, ir nepakartojama aura – kažko, kas jau nebegrįš. Pabaigai kompozitorius paliko liūdesį, elementarią melodiją, paprastą švarios harmonijos motyvą, tarsi nukeliantį į apšiurusią muzikos technikumo auditoriją, kur ūsuotas jaunuolis susijaudinusioms bendrakursėms pianinu groja banaliai gražią ir tokią mielą melodiją... Ne vieną užplūdo nostalgiški jausmai. Bet smagu buvo pajusti, kad į tą melodiją vėl galima atsiremti, ir ne tik kompozitoriui, bet ir mums visiems.

 

Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras. Autorės nuotr.
Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras. Autorės nuotr.