Atnaujinti muzikinius potyrius į įvairias Vilniaus erdves balandžio 2–19 d. kvietė 6-asis NOA festivalis. Tarsi nedeklaruodamas jokios jungiančios temos (anksčiau festivalis turėjo paantraštes – trumpametražių operų, šiuolaikinių, nanooperų, o šiemet tokių „etikečių“ atsisakė), vis dėlto savo spektakliais manifestavo operos žanro emancipaciją. Prisiminęs pirminę žodžio „opera“ reikšmę (lot. – veikalas), „naujosios operos“ festivalis sudėliojo programą iš įvairių žanrų veikalų. Tarp jų – muzikos, teatro ir vaizdo spektaklis (prie tokio pavadinimo galima prikibti – spektaklis juk ir reiškia „vaidinimas“ arba „reginys“, todėl keistokai skamba „vaizdo vaidinimas / reginys“, be to, teatro sąvoka bet kokiu atveju neapsieina be vaizdinių), garso vaidinimas, audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė, audiovizualinis projektas. Tiesa, keletas kūrinių įvardijant žanrą išlaikė ir „operos“ sąvoką – tai erdvinė monoopera tamsoje, nanoopera ir... tiesiog opera, žanro pavadinimu tarsi jau iškrentanti iš konteksto operos festivalyje (turimos galvoje „Geros dienos!“ ir „Skylė“). Jei jau operos sąvoka tokia plati, pažvelkime ir į patį festivalį kaip į vientisą veikalą – tarytum į operos žanrą.
Uvertiūra. Ja tapo balandžio 2 d. rodyta opera „Geros dienos!“, pirmąkart skambėjusi 4-ajame NOA festivalyje (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė). Kūrinys sulaukė pripažinimo pasaulio scenose (apie ją gausiai rašė spauda) ir tapo lyg NOA sėkmės talismanu, įrodydamas, jog festivaliui sukurti spektakliai nebūtinai nuskamba vienintelį kartą, o po to dulka lentynose. Norėtųsi tikėti, kad „Geros dienos!“ sėkmę ateityje pakartos ir kiti NOA gimę kūriniai, tačiau nuo faktų nepabėgsi: dauguma ankstesniais metais festivalyje rodytų operų „neišgyveno“, išskyrus šiais metais pakartotą „Skylę“ (2009) ir „Dresscode’as: Opera“ (2012).
I veiksmas. Festivalio siužetas – daugiaplanis ir, žvelgiant žanriškai, išskiriantis tris spektaklių kryptis. Pirmoji – artimiausia tradicinės operos sampratai: sceninis vyksmas su muzika, scenografija ir kt. Šiai linijai atstovavo muzikos, teatro ir vaizdo spektaklis „Įstabusis ir graudusis planas B“ (režisierius Vidas Bareikis, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, scenografė Simona Biekšaitė), opera „Skylė“ (režisierė Marija Simona Šimulynaitė, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė) ir nanoopera „Dresscode’as: Opera“ (idėjos ir libreto autoriai Justas Tertelis ir Rita Mačiliūnaitė, kompozitorė R. Mačiliūnaitė). Pirmasis iš paminėtųjų – jau 2013 m. pabaigoje pirmąkart parodytas „Planas B“ – festivalio pradžiai uždavė smagią, šmaikščią gaidą. Ypač spektaklio pirmoje pusėje linksmai nuteikė hiperbolizuota, „karikatūriška“ išraiška (inspiracijos šaltinis – Herlufo Bidstrupo karikatūros), ryškios, teatrališkos emocijos, perteikiamos kalbant išgalvota, nesuprantama kalba, keistomis balso intonacijomis, judesiais – žodžių net nereikėjo, kad suprastume, kas vyksta. Prie to prisidėjo nuotaikinga muzika, kurioje dominavo nuolatinis ritminis pulsas, kėlęs aliuzijų į populiariąją muziką. Kita vertus, toji hipertrofuota ekspresija spektakliui įpusėjus ima varginti ir visa tai jau nebedomina taip, kaip pradžioje.
Koncentruota menine išraiška pasižymėjo ir „Skylė“ – čia dominavo gana minimalistinė teksto ir muzikos raiška, sutelktos, pernelyg neišplėstos idėjos. Tačiau savo atmosfera tai kardinaliai priešingas „Planui B“ kūrinys, kalbantis apie kelionę po giliausius sąmonės klodus, kurių galbūt net nenorime pažinti. „Skylėje“ neretai buvo justi įtampa, kurią sukūrė gausiai naudoti ribiniai registrai ir skirtingo pobūdžio kolizijos.
Ypač išraiškos koncentracija būdinga nanooperai „Dresscode’as: Opera“. Žiūrovai čia gavo trumpą, bet stiprią meninę-filosofinę injekciją (2 min. 40 sek.! trukmės kūrinys kvestionuoja vyrų aprangos kodo elementą einant į operą). Tačiau tokia ekstremaliai tanki ekspresija kelia iššūkį ne tiek žiūrovams (šiems dar ir patogiau – užtenka nepilnų trijų minučių, ir iš kūrinio su išplėtotu siužetu, idėjine koncepcija, meistrišku atlikimu gauni tai, ko kitur eini bent porai valandų), kiek muzikantams. Vienas iš kūrinio atlikėjų, įvairiapusiškai virtuozišką partiją nanooperoje atlikęs klarnetininkas Vytautas Giedraitis sakė: „Rita Mačiliūnaitė visuomet intriguoja ir stebina naujumu, lengvumu, subtilaus humoro prieskoniais, kurie reikalingi ir interpretuojant kompozitorės kūrinius. „Dresscode’as: Opera“ – tai įtampos kompresija, kuri savo kulminacinį tašką pasiekia per 2,40 min. Šis momentas man tikrai buvo naujas ir neįprastas, nes suspėti per 10 sekundžių užsirišti kaklaraištį scenoje, ir dar operos kulminacijoje, man anksčiau neteko. Opera išties reikalauja pasitelkti visą arsenalą technikos priemonių, tarp jų ir aktorinių.“
II veiksmas. Kita žanrinė kryptis – grynai audialinė, sutelkta į garsą, atsisakiusi vizualiojo aspekto. NOA festivalyje šiam tipui atstovavo garso vaidinimas „Audiokaukas“ (scenarijaus, muzikos ir garso montažo autorius Arturas Bumšteinas, garso režisierius Ramūnas Jasutis) ir erdvinė monoopera tamsoje „Confessions“ (kompozitoriai Rūta Vitkauskaitė ir švedas Jensas Hedmanas, sopranas švedė Åsa Nordgren). „Audiokauko“ klausymas buvo maloni patirtis: patogiai įsitaisius sėdmaišyje, tamsioje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, visiškai paskendus garsuose (naudotas surround stereoefektas) klausytis siurrealaus, fantasmagorinio pasakojimo – tikras atotrūkis nuo kasdienybės, puota vaizduotei. Tiesa, kadangi kūrinys ilgas, o siužetas – fragmentiškas ir kupinas alogiškų vaizdinių, bandymai susikoncentruoti į „girdimą vyksmą“ neretai baigdavosi nesėkmingai ir dėmesys nuklysdavo, tačiau sudirgintoje vaizduotėje iškildavo ne mažiau haliucinaciniai vaizdiniai, tekdavo balansuoti tarp sapno ir realybės. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, eliminavus vaizdinį aspektą, iš tiesų jis niekur nedingsta, o tiesiog perkeliamas į mūsų vaizduotę, taip kūrinio suvokimui suteikiant daugiau asmeniškumo. Girdėdamas pasakojimą garsais (naudota ne tik elektroninė ir akustinė muzika, bet ir konkretūs, įrašyti garsai, gausu technologinio garsų transformavimo ir eksperimentavimo), klausytojas susikuria vaizdinius pagal savo patirtį, taigi sau suprantamiausius. Šis aspektas „Audiokauką“ jungia su „Confessions“, kuriame taip pat buvo panaudoti erdvinio garso efektai (atlikėjai vaikščiojo aplink žiūrovus, „apakintus“ akių raiščiais). Pastarosios operos garsovaizdis – taip pat išraiškingas: įvairių garso išgavimo technikų akustiniai garsai, ambient pobūdžio elektronika, operinis vokalas, iš mikrofonų sklindantys balsai, šnabždesiai, vėjo šuorai, dūžtantys buteliai... Akivaizdu, kad kūrinio raiškoje panaikinus vieno pojūčio dirgiklius, kompensuojama kitais pojūčiais (įtrauktas ir lytėjimo aspektas – nuo prisilietimų iki apšlakstymo vandens lašeliais). Tiesa, „Confessions“ paveikumą mažino elementarus techninis trūkumas – iš garsiakalbio sklindantys žodžiai ne visuomet buvo suprantami dėl nekokybiškos aparatūros. Tačiau kiekviena operos padala apie skirtingą mirtiną nuodėmę buvo individualizuota garsine prasme ir dramaturgiškai tikslingai vedė kulminacijos link.
III veiksmas. Trečiojo tipo kūriniuose garsinis ir vizualusis aspektai neatskiriamai sujungti. Šiai krypčiai atstovavo audiovizualinis projektas pagal videožaidimų muziką „Consolium 3000“ (kompozitoriai Mykolas Natalevičius, Tadas Dailyda, režisierius ir videomenininkas Mikas Žukauskas) ir audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė mieste „Flyway“ (režisierė, atlikėja ir videomenininkė Liz Dunn, kompozitorius ir garso menininkas Lawrence’as Englishas, dramaturgė Lara Thoms), prie audiovizualinio aspekto prijungusi ir kinetinį. „Consolium 3000“ stiprybė – kokybiškai pramoginis projekto pobūdis. Originalus, primityvokas videožaidimų garso skambesys čia praturtintas pasitelkiant instrumentuotę (akustinį ansamblį sudarė mediniai pučiamieji, styginių kvartetas, bosinė gitara, klavišiniai ir perkusija) ir ją funkciškai diferencijuojant: melodija dažniausiai patikėta pučiamiesiems, styginiai aranžuotę praturtino įvairiais garso išgavimo efektais (glissando, flažoletais), pabrėžė ritminius akcentus, o mušamiesiems teko nuolat palaikyti ritminę pulsaciją (taip išlaikant originalių garso takelių popmuzikos pobūdį). Be to, žavėjo senųjų videožaidimų ir šiuolaikinės grafinės raiškos jungtis. Tokie „sena–nauja“ junginiai (ir muzikiniu, ir vizualiniu požiūriu) tapo perprasmintu, aktualizuotu klasikos pavidalu.
Nepalyginti rimtesnis buvo projektas „Flyway“, kurio vienas iš tikslų – parodyti visur egzistuojančias ekologines problemas. Kūrinys išskirtinis tuo, kad publika čia dalyvauja ne pasyviai stebėdama, o aktyviai veikdama – ji įtraukiama į ekskursiją. „Flyway“ Vilniuje vedė per tas vietas, į kurias įprastai neužklystame – į miesto centro užkaborius, įvairias siauras, trumpas gatveles. Stebėjome gamtos ir civilizacijos sąjungą: per žiūronus teko pamatyti ir gyvų paukščių, pasislėpusių tarp vis dar pilkų miesto medžių ar tupinčių ant stogų. Įvairiose miesto vietose išdėliotuose ekranuose mus pasitiko Liz Dunn kurtos vaizdinės projekcijos – paukščių vaizdais pasipuošė ir Nacionalinės dailės galerijos, ir Operos ir baleto teatro ekranai, ir net vieno sostinės striptizo klubo langai. Garsovaizdis, kuris lydėjo per visą ekskursiją – labai meditatyvus, lėtai kintantis, įtraukiantis į savotišką miesto ir savo aplinkos meditaciją. Jis tapo tarsi fonu, diktuojančiu bendrą emociją. Vėlgi, kaip ir minėtuose „Audiokauke“ ir „Confessions“, dalyvis čia galėjo susikurti asmeniškesnį nei įprastai suvokimą, tik šįkart tai reiškėsi paties stebėtojo (klausytojo) aktyvumu – kur ir kaip jis žiūri, kaip suvokia ausinėse girdimo garso takelio ir persismelkiančio aplinkos triukšmo sąlytį.
Vietoje finalo. Negalėčiau rašyti „Finalas“, nes norisi tikėti, kad NOA festivalis turės tęsinį. Sprendžiant iš entuziastingos ir kūrybingos jaunosios kartos, panašu, kad NOA tęsinio sulauksime. Ir žanriniu aspektu įvairių bei originalių veikalų – taip pat. Atkreipkime dėmesį, kad festivalyje (nors jis – operos festivalis) iš aštuonių kūrinių tebuvo du, pavadinti opera. Šis margumynas byloja apie kanonų nesuvaržytą kūrėjų požiūrį į sceninę kūrybą, laisvą jaunosios kartos dvasią ir unikalumo paieškas. Be to, ne viename festivalio spektaklyje meninė išraiška buvo ypač intensyvi, neretai panaudojant naujus, neįprastus efektus publikai paveikti, turbūt jaunatviškai norint viską išbandyti ir ieškant dar neatrastų potyrių. NOA – tai drąsių, ambicingų kūrėjų festivalis, kurio spektakliai kvietė kvestionuoti meno kanonų konvencijas.
