7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ryšys su tradicija

Koncertas „Epochų aidai“ Nacionalinėje filharmonijoje

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 12 (1118), 2015-03-27
Muzika
Ne paslaptis, kad daugumos menininkų siekis būti originaliems, laužyti tradicijas, kurti naujai yra tapęs kliše. Ir tik vienetams pavyksta sukurti absoliučiai savitą, tradicijas paneigiantį kūrinį, tačiau neretai jis telieka vienkartinio, eksperimentinio pobūdžio. Nuo tradicijų, nuo pamatų, ant kurių pastatyta sava kultūra ir jos formos, įaugusios į mūsų (pa)sąmonę, pabėgti vargu ar įmanoma. Ir vargu ar reikia, nes kūrybiškas požiūris į ankstesnių epochų (arba kartų) palikimą, pasinaudojant gyvenamajam laikui būdingomis priemonėmis, nulemia, kad mūsų dienoms pritaikoma tradicija tampa mums aktuali, o pats kūrinys, išsaugojęs savo kultūros pagrindus, – artimas suvokėjui. Bendravimas su tradicija – būtent tokia buvo kovo 18 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto teminė gija. Smuikininkė Rūta Lipinaitytė, pianistas Darius Mažintas ir Čiurlionio kvartetas parengė programą, kurioje iš XIX a. pabaigos – XX a. kūrėjų prizmės žvelgiama į liaudies, baroko bei ankstyvojo romantizmo muzikinį palikimą.
 
Koncerto pradžioje nuskambėjusiame Sergejaus Prokofjevo Styginių kvartete Nr. 2, op. 92, F-dur mezgamas dialogas su liaudies muzika; lyg simboliška, kad muzikinius potyrius pradėjo kūrinys, atspindintis autentiškiausius žmonijos kultūros klodus. Kaukazo regiono Kabardos-Balkarijos tradicinės muzikos įtaka kūrinyje reiškiasi liaudies temų atgarsiais, o ypač – regionui būdingų mušamųjų ir styginių gnaibomųjų instrumentų imitavimu. Iš tiesų klausantis Čiurlionio kvarteto griežiamo opuso iškilo asociacijos su S. Prokofjevo amžininko Bélos Bartóko muzikai būdinga perkusine melodinių instrumentų traktuote: artikuliacija atitinkamose kūrinio vietose buvo gruboka, raiškiai perteikiant mušamųjų skambesio įvaizdį, o skambesys – šiurkštokas, „nenudailintas“, retkarčiais net kiek forsuotas, akcentuojant kaukaziečių liaudies muzikos charakterį. Taip charakteringai, in modo rustico nuskambėjęs Kvartetas, gausus aštrių sąskambių, paruošė tolesnei epochų akistatai.
 
Leonido Desiatnikovo pjesė „Kaip senas rylininkas“ („Wie der alte Leiermann“, 1997) smuikui ir fortepijonui – tai XX a. pabaigai būdingo postmodernizmo pavyzdys, jį atliko R. Lipinaitytė ir D. Mažintas. Fortepijono partiją su neretais konsonansiniais sąskambiais pianistas pagrojo atskleisdamas ramų, lyrinį jos pobūdį ir Franzo Schuberto muzikos atgarsius, jis jautriai komunikavo su scenos partnere. Ne kartą teko klausytis D. Mažinto grojant kameriniame ansamblyje, ir dažniausiai būtent su stygininkais. Panašu, kad pianistui tokia muzikavimo kryptis ne tik patinka, bet ir tinka. Džiugu, kad yra atlikėjų, kuriems galbūt labiau nei solinė karjera imponuoja kamerinis muzikavimas, reikalaujantis ypač atidžiai įsiklausyti į kitą bei subtiliai, kone intuityviai jį jausti. Kiek teko girdėti D. Mažintą, jis yra aktyvus muzikinio vyksmo dalyvis bei patikimas scenos kompanionas. Toks jis buvo ir bendradarbiaudamas su R. Lipinaityte, nors kūrinys daugiausia paremtas fortepijono ir smuiko partijų kontrastu – kaip minėta, fortepijono partijoje girdėti romantinė harmonija, lygus, neskubrus ritmas, o smuiko partija itin disonansiška, ją ypač gausiais stipriais akcentais ir energinga, raiškia artikuliacija dar paaštrino atlikėja. Ir nors šio opuso pavadinimas bei kai kurios muzikinės intonacijos asocijuojasi su F. Schubertu, į ankstesnę epochą kūrinyje žvelgiama postmodernisto žvilgsniu – į visumą fragmentiškai klijuojamas santūraus pobūdžio fortepijono skambesys, abiejų instrumentų atliekami melodiniai lyriniai intarpai (tačiau melodija skamba nedainingai, natos jungiamos nevientisai, trūkčiojančiai), šaiži smuiko partija, kurios destruktyvumą ekspresyviai išreiškė smuikininkė. Šią mozaiką buvo įdomu sekti – raiškiai atlikti kontrastingi epizodai.
 
Po disonansiško L. Desiatnikovo suskambėjo gerokai šviesesnis Alfredo Schnittke’s opusas „Senovinio stiliaus siuita“, grįstas barokiniu skambesiu. R. Lipinaitytė yra sakiusi, jog ruošdama šį kūrinį pirma norėjusi atsakyti sau į klausimą, kas bus grojama: senovinio stiliaus siuita ar A. Schnittke’s kūrinys. Turbūt tai buvo pagrindinė užduotis – įtaigaus balanso ir darnos tarp A. Schnittke’s muzikinės kalbos ir barokinių intonacijų suradimas. Kartu su D. Mažintu atlikta siuita pamalonino šviesiai nuspalvintomis lyrinėmis dalimis, ypač tiksliu, lygiai pulsuojančio ritmo pojūčiu, preciziška ir aktyvia artikuliacija Fugoje bei įtaigia pusiausvyra ir sklandžiu balansu tarp barokinio ir XX a. skambesio Pantomimoje. Manau, pavyko rasti interpretacijos raktą: kūrinys skambėjo griežtai išlaikant ritminę pulsaciją, lėtesnėse dalyse grojant barokiškai lygiu garsu (nors galbūt vietomis jis buvo pernelyg išdailintas, „išglostytas“), tačiau išryškinant tai, kas priklauso XX amžiaus raiškai.
 
Kaip žinia, viena iš kamerinės muzikos ypatybių – sudėtingi santykiai tarp skirtingų balsų, partijų, o tai iš publikos reikalauja itin dėmesingo ir sąmoningo klausymosi. Šia prasme antroje koncerto dalyje laukė tam tikras iššūkis: visi koncerto dalyviai (R. Lipinaitytė, D. Mažintas ir Čiurlionio kvartetas) atliko Ernesto Chaussono Koncertą smuikui, fortepijonui ir styginių kvartetui, trunkantį bene keturiasdešimt minučių. Matyt, mums būdinga skuba, nuolatinis laiko trūkumas, negebėjimas susikoncentruoti neigiamai paveikia ir klausymosi kultūrą: juk retas gebėtų be trukdžių namie išklausyti monumentalios trukmės kūrinį, visiškai į jį susitelkdamas. Neretai net ir koncertuose ilgas opusas tampa klausytojo susikaupimo ir kantrybės išbandymu. Todėl džiugu, kad yra atlikėjų, nebijančių tokių iššūkių ir savotiškai ugdančių bei auklėjančių publiką. Žinoma, didžiausi laurai sėkmės atveju tenka paveikiai interpretacijai – tokią ją mums padovanojo atlikėjų ansamblis ir šiame koncerte. E. Chaussono Koncertas – savo žanrui neįprastos sudėties kūrinys, žavintis subtiliu koncertiškumo principu, tarsi suniveliuojantis (gerąja prasme) kamerinį ir koncertinį žanrus. Atliekant šį plataus užmojo opusą, muzikantams atsiveria galimybės pademonstruoti visą spalvinę paletę – ir išties ją išgirdome, ypač tuo pasižymėjo lyriškesnio pobūdžio (tačiau kaip ir kitų virtuozišką) smuiko partiją atlikusi R. Lipinaitytė, įtaigiai, kokybiškai išgavusi ir dramatiškai intensyvų, ir impresionistiškai šviesų, kone perregimą skambesį, o styginių kvartetas, grieždamas sodriu garsu, palaikė faktūros pagrindą. Klausantis trečiosios dalies Grave, buvo justi reikšmingas D. Mažinto indėlis: giliu garsu skambindamas lygiomis vertėmis grįstą niūraus kolorito melodiją, jis išlaikė santūrų pulsą, taip ženkliai prisidėdamas prie šios dalies nuotaikos kūrimo. Grave buvo atlikta ypač sukauptai ir niūriai, tarsi pamažu vedė žemyn, į tamsiausią dugną. Pirmoje ir finalinėje ketvirtoje dalyse dėl monumentalių apimčių išlaikyti nuolatinę emocinę įtampą ypač sunku, tačiau jaučiantiems kūrinio formą atlikėjams tai pavyko. Antroje dalyje – Sicilianoje – atlikėjai pateikė stilingą barokinių inspiracijų kupiną interpretaciją, nuskambėjusią racionaliai, be didesnių jausminių audrų, o lygi, rami senovinio šokio stilizacija buvo tarsi atokvėpis tarp emociškai stiprių dalių. Koncerto leitmotyvas – žvilgsnis į praeitį – ir šiame, ir kituose kūriniuose priminė kartkartėmis aplankantį praeities ilgesį, praeities, kurią mes vis dėlto linkę idealizuoti.