7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Modernumo atodangos

Thomo Manno XVIII festivalio atgarsių koncertas Chodkevičių rūmuose

Rita Nomicaitė
Nr. 12 (1118), 2015-03-27
Muzika
Thomo Manno festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir muzikos programų koordinatorė Vytautė Markeliūnienė. G. Beržinsko nuotr.
Thomo Manno festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir muzikos programų koordinatorė Vytautė Markeliūnienė. G. Beržinsko nuotr.

Skoninga muzika – programa ir atlikėjais – priviliojo Thomo Manno XVIII festivalio atgarsių koncertas, vykęs kovo 20 d. Vilniuje, Chodkevičių rūmuose. Praeitais metais festivalis pradėjo naują temų ciklą „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“. Intelektualine žaisme besivadovaujantis festivalis kiekvieniems metams yra numatęs ir potemes. 2014 m. atspindėta „Šimtmečio vasaros“ idėja. Šįmet laukia potemės „Sąžinės proveržis“ įžvalgos. Festivalio rengėjai po truputį jau rikiuoja jubiliejinį, XX festivalį, įvyksiantį 2016 metais. Thomo Manno kultūros centras savo 20-metį švenčia šiemet. „Atgarsių“ koncertas prasidėjo oficialia – bet ne sveikinimo, o prisistatymo ir padėkos – kalba, kurią pasakė Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorė, pirmoji Th. Manno kultūros centro direktorė Vitalija Teresė Jonušienė. Ji dėkojo centro bei festivalio rėmėjams ir globėjams, iš kurių didžiausias – Vokietijos Federacinė Respublika. Tačiau kalbą pradėjo nuo idėjos, akcentuodama centro vardo misiją: Europos Rytuose skleisti laisvą mintį. Sėkmingiausiu centro projektu V.T. Jonušienė įvardijo Th. Manno festivalį. Koncerte, kaip patikslino jo vedėja Vytautė Markeliūnienė, skambėjo pernykščio festivalio trijų koncertų „konspektas“.

 
Wolfgango Amadeus Mozarto koncerto fortepijonui ir orkestrui A-dur, KV 414 autorinė versija fortepijonui ir kvartetui programoje atsidūrė dėl vieno Arnoldo Schönbergo prisipažinimo: „Tikrai galima sakyti, kad Mozartui esu dėkingas už labai daug ką; pasižiūrėjęs, kaip, pavyzdžiui, sukonstruoti mano styginių kvartetai, nepaneigsi, kad šito išmokau tiesiai iš Mozarto. Ir aš tuo didžiuojuosi!“ Kamerinis Koncerto variantas kur kas smagesnis net už diverstimentišką orkestrinį. Tačiau koncentruoja visus Mozarto kalbėsenos „kabliukus“, dėl kurių groti tampa nepalyginamai sunkiau. Vidinį Mozarto muzikos teatrą atskleisti labiau sekėsi pianistui Daumantui Kirilauskui, kartu natūraliai perteikusiam savotišką mozartiškai stilingą linksmumą bei šilumą. Lėtojoje dalyje tradiciškai padauginta romantikos, bet jos išvengti nesuprimityvinant muzikos išties beveik neįmanoma. Finalas pianisto partijoje nuskambėjo kiek vienodokai, čia įžvelgčiau džiazo draivo įtaką, o pirmoje kūrinio dalyje – taiklius Ludwigo van Beethoveno muzikos interpretacinius atšvaitus. Esu tikra, kad kitąkart pianistas skambintų vėl kitaip. Kauno kvartetui, kuriame dabar groja Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Vilija Žilinskienė, Eglė Lapinskė ir Saulius Bartulis, keičiantis ansamblio nariams, kol kas palinkėčiau nuoseklaus tobulėjimo.
 
Vidmanto Bartulio kūrinys „I like Marlene Dietrich“ (tai pačiai sudėčiai ir fonogramai) dėl paprastesnio muzikos pobūdžio ir žmogiško faktoriaus skambėjo visai kitaip, tvirčiau ir aistringiau. Iš kvintakordų bei dominantseptakordų sudėliotas švelnus sentimentas išauga iki kulminacijos (joje minėti akordai skamba kartu). Ir tik jai nurimus, o ne jos viršūnėje (kas rodo autoriaus asmenybinį žvilgsnį) tylutėliai pasigirsta Marlene Dietrich dainuojamas šlageris.
 
Antroje koncerto pusėje muzikavo Povilo Jacunsko (violončelė) bei Indrės Baikštytės (fortepijonas) duetas. Jis pateikė neslepiamai emocingos muzikos, ir tai šiems teatrališkiems atlikėjams labai tinka. Igorio Stravinskio Itališkoji siuita – baleto „Pulcinella“ fragmentai, viena pirmųjų neoklasicizmo apraiškų. Arvo Pärto opusas „Spiegel im Spiegel“, parašytas prieš pat kompozitoriui emigruojant, kaip tik ne chronologiškai, bet muzikinėmis aliuzijomis siejasi su festivalio Karo bei modernybės temomis. Kūrinio meditatyvusis minimalizmas yra suformuotas iš mažorinio trigarsio (kvartsekstakordo) fortepijono partijoje ir vidinio liūdesio persmelktos nuoseklios (be dramatiškų šuolių) melodijos, kurią griežia violončelė. „Visi daiktai kaip blankūs šešėliai / dvilypuojasi tavo regėjime, / ir tu nebežinai, / kokiu vardu juos vadinti“ – 1956 m. rašė Vincas Mykolaitis-Putinas („Tarp dviejų aušrų“).
 
Koncerto muzika ir publikos nusiteikimas perteikė festivalio atmosferą, kuriai būdinga dvasios švara, stiprus saiko jausmas, išmanymo lemiamas skoningumas. Neskubėjimas, susikaupimas bei rimtis – tai kaip siekiamybę ir rezultatą manifestuoja muzikos kuratorė muzikologė Vytautė Markeliūnienė. Pakalbinta koncerto išvakarėse, ji pasidalijo renginio organizavimo, vyksmo patirtimis, pakomentavo būsimo festivalio programą.
 
„Pirmiausia, festivalis gimė iš literatūrinės versmės. Ir tam, kad Thomo Manno vardas nebūtų formalus, pirmųjų festivalių temas diktavo rašytojo kūryba, gyvenimo epizodai. Antra, į šį festivalį įsiliejau jau vėliau, paraginta pirmosios muzikos programos sudarytojos šviesaus atminimo Onos Narbutienės. Ji nuo pat pradžių buvo viską detaliai numačiusi, ir po šiai dienai man atrodo viskas taip surikiuota, kad tu tik gali tam tikruose rėmuose įvairuoti, pasiūlyti ir pridėti savo elementą. Tų elementų neatsirastų, jei ne geranoriški atlikėjai. Gabrielius Alekna, Daumantas Kirilauskas, Jurgis Karnavičius, Kauno styginių kvartetas, choras „Aidija“, „FortVio“, trio „Kaskados“ ir kiti – nuolatiniai festivalio bičiuliai. Geri atlikėjai – visuomet laukiami festivalio svečiai. Gerumas nenudyla, kaip, pavyzdžiui, ir rečitalio forma, kad ir kiek kartojama. Praktiškai kiekvienam festivaliui jie parengia specialias programas. Kai kurios partitūros pareikalauja didžiulio vargo. Antai „Kaskados“ paruošė Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusią naktį“ („Verklärte Nacht“) – tai Eduardo Steuermanno transkripcija fortepijoniniam trio, su dar dviem atlikėjais šis kolektyvas parengė Richardo Wagnerio „Zygfrido idilę“ („Siegfried-Idyll“, Alfredo Pringsheimo transkripcija kvintetui), o pianistas Daumantas Kirilauskas su Kauno kvartetu parengė Ericho Wolfgango Korngoldo kvintetą, ir jis antrą kartą, deja, dar nenuskambėjo.“ V. Markeliūnienės įsitikinimu, į šiųmetę temą kontrapunktu atsilieps Onutės Narbutaitės kūriniai. Be kvarteto „Atverk užmaršties vartus“, „Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio“, skambės dvi rečiau girdimos jos vokalinės kompozicijos: „Sonnet a l’Amour“ tenorui ir gitarai, pagal Oskaro Milašiaus žodžius, ir „Pas de deux“ mecosopranui ir violončelei Jacques’o Prévert’o tekstui. Abu poetai – Didžiojo karo amžininkai.
 
„Iš praeitų metų prisiminčiau lietuviškos muzikos koncertą (iš Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno kūrinių), kuris chronologiškai nutolęs nuo Didžiojo karo metų – tačiau juk Juozas Gruodis, jo gyvenimas, karas, jo kūrybinės nuostatos labai gražiai tiko. Atmintin iškilo ir Adolfo Sabaliausko parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys, išleistas 1916 m. Helsinkyje, o jame sutartinės – sutartinė tapusi ir Gruodžio ženklu, ir savaip iškilusi jo mokinio Juliaus Juzeliūno kūryboje. Pirmuosius festivalio koncertus norisi padaryti kaip pasveikinimą, tad reikia ypač apgalvotos atrankos“, – aiškina kuratorė. Pradedant karo minėjimo ciklą turėtų skambėti muzika su requiem aliuzijomis. Praeitais metais tai buvo Johanneso Brahmso Penkios dainos, op. 104, chorui, o šįmet menamu reqiuem tarnaus Ingridos Armonaitės griežiama Bacho Čakona iš Partitos smuikui solo, BWV 1004. Čakona primins ir nuostabų festivalio bičiulį, šviesaus atminimo Raimundą Katilių. Pabaigos koncertai, pasak V. Markeliūnienės, tradiciškai įprasminami monumentalesne forma. Keletas festivalių buvo palydėti Johanno Sebastiano Bacho kantatų. Šią vasarą girdėsime nepaprastai gražią, visiems žinomą „Herz und Mund und Tat und Leben“, BWV 147.
 
Festivalyje visada rengiama lietuvių muzikos valanda. „Su džiaugsmu atsimenu 2013 m. koncertą, skirtą lietuvių kompozitorių, Regensburgo aukštosios bažnytinės muzikos mokyklos absolventų kūrybai – didelis dėkui Romui Gražiniui, tapusiam pagrindiniu šios programos sudarytoju, prikėlusiam Teodoro Brazio, Česlovo Sasnausko kūrinius. Ir iš Juozo Naujalio parinkęs ne bet ką.“ Lietuvių muzikai šiemet atstovaus ne tik tradicinė Lietuviškos muzikos valanda – Onutės Narbutaitės autorinis koncertas, bet ir rečitalis: Vytauto Bacevičiaus mums žinomus ir nežinomus kūrinius skambins Gabrielius Alekna.
 
Šią vasarą festivalis minės Maurice’ą Ravelį, per Didįjį karą tapusį Raudonojo Kryžiaus savanoriu, rašiusį karo metais, – jo muzika skambės Pradžios koncerte, kaip ir vakare „Hommage à Paul Wittgenstein“. Wittgensteinas – garsus pianistas, per karą netekęs dešinės rankos. Festivalyje bus pristatyta Kristinos Sprindžiūnaitės iš vokiečių kalbos išversta Lea Singer knyga apie jį „Koncertas kairei rankai“. „Wittgensteinui parašyta daugybė kūrinių, bet kone visi – su orkestru. Todėl vienas su festivaliu susijusių atradimų – Ericho Wolfgango Korngoldo Siuita, op. 23, fortepijonui (kairei rankai), dviem smuikams ir violončelei – galingas 5 dalių kūrinys. Linkiu pianistui Jurgiui Karnavičiui, kad tai nebūtų vienintelis kūrinio atlikimas, nes jį išmokti reikia labai daug pastangų“, – sako V. Markeliūnienė.

 

Thomo Manno festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir muzikos programų koordinatorė Vytautė Markeliūnienė. G. Beržinsko nuotr.
Thomo Manno festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir muzikos programų koordinatorė Vytautė Markeliūnienė. G. Beržinsko nuotr.