Praėjusį šeštadienį, vasario 28 d., Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios salėje girdėjome „Geros muzikos gyvai“ atvežtą ir drauge su kanalu „LRT Kultūra“ pristatomą multikultūrinį muzikinį projektą „Forabandit“. Jame dalyvaujalenkų kilmės prancūzas Samas Karpienia, grojantis mandolonchello ir dainuojantis, turkas Ulaşas Özdemiras, grojantis bağlama (turkiškas styginis instrumentas, dar žinomas kaip saz) ir libanietis Wassimas Halalas, mušantis darbuka (rytietiškas būgnas) ir kitus perkusinius instrumentus. „Forabandit“ yra daugiakultūrė virtuozų grupė, atliekanti mažai žinomą Oksitanijos trubadūrų ir Turkijos klajoklių bardų aşık tradicijų muziką. Pirmiausiai kilo klausimas – kodėl pasirinktas toks keistokas kultūrų derinys? Juk šios kultūros istoriškai niekada nefunkcionavo drauge?
„Forabandit“ kūryboje akcentuojama turtinga Oksitanijos bei Anatolijos (Turkija) regionų poezija. Šiuolaikiškai įamžintos gan rafinuotos oksitanų trubadūrų lyrikos tradicijos derinamos su aşık muzikos paveldo aidais, turkiškos lyrikos sklandumas žaviai kontrastuoja su oksitanišku šiurkštumu, net kartais prasiveržiančiu kietoka energija. Daugelyje kūrinių vienu metu du atlikėjai dainuoja dvi skirtingas melodijas su tekstais skirtingomis kalbomis. Toks eksperimentas skamba gražiai ir originaliai. Dainose dominuoja aşık poetų ir Oksitanijos trubadūrų lyrika socialinio protesto, įkalinimo bei meilės temomis. Taip pat skamba daug originalių šių atlikėjų kūrybos kūrinių, kuriuose juntama savita modernaus pasaulio trubadūrų ir turkų klajoklių genčių poezijos interpretacija. Čia meilės ir tremties temos perteikia Stambulo ir Marselio uostų gyvenimo ritmą, o tikri įvykiai supinami su vaizduote ir dažnai virsta mistiniais kūriniais. Atlikėjų kūryboje labai svarbi oksitanų ir alevitų pasaulėžiūra, kuri Prancūzijos ir Turkijos valdžių buvo laikoma eretiška.
To, ką išgirdome, tikrai negalima pavadinti liaudies muzika, nes tai yra tam tikros profesionalios kultūros apraiškos, nors galbūt savo skambesiu, nacionaliniu koloritu ir artimos folk muzikai, o neįgudusiai ausiai gali susidaryti liaudiškos muzikos įspūdis. Manyčiau, arčiausiai tiesos būtų pavadinimas world music.
Nesu tikras, ar daug kas žino, kas yra čia minima Oksitanija. Ją sudaro pietinė Prancūzijos pusė, Oksitanų slėniai Italijos Alpėse, Guardia Piemontese gyvenvietė Kalabrijos regiono Kozencos provincijoje; Arano slėnis Pirėnuose, Katalonijoje (Ispanija), Monako kunigaikštystė. Oksitanų kalba – lotynų kalbos pagrindu susiformavusi romanų kalbų atšaka (kaip ir ispanų, italų ar prancūzų kalbos). Ji skirstoma į šešias vietines tarmes, kurių vartotojai lengvai vieni kitus supranta. Visos šios oksitanų kalbos tarmės turi savo rašybą ir laikomos savarankiškomis. Norminė oksitanų kalba yra šių tarmių sintezė. Katalonų kalba labai panaši į oksitanų, o tarp Oksitanijos ir Katalonijos egzistuoja gana stiprūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai. Rašytiniai tekstai oksitanų kalba pasirodė IX a. teisiniuose, grožiniuose, moksliniuose ir religiniuose veikaluose. Įsivaizduokite, kaip tai gražiai skamba drauge su turkų poezija! Žodinės tarmės yra keliais šimtmečiais senesnės. Šiandien Oksitanijoje gyvena apie 13 milijonų žmonių.
Projektas „Forabandit“ gimė 2009 m. muzikams ne kartą susitikus tarptautiniuose festivaliuose. Kilo mintis, pasirinkus tokią neįprastą kultūrinę kryptį, nuolat dirbti drauge. Nuo tada Marselio bei Stambulo uostuose prasidėjo koncertai ir muzikinės kūrybinės dirbtuvės, gimė naujos dainos. 2011 m. galutinai susiformavo grupė „Forabandit“. Pavadinimui pasirinktas oksitanų kalbos žodis forabandi, reiškiantis „būti atmestam“.
„Forabandit“ – tai trijų dinamiškų, virtuoziškų atlikėjų draugystė, per laisvus ir spontaniškus muzikinius tyrinėjimus pakylanti virš margos Viduržemio jūros visatos ir kurianti netikėtas staigmenas. Draugėn sutekančios ypatingų spalvų melodijos, netikėta kūrinių struktūra, ritminė ir vokalinė darna kuria išskirtinę „Forabandit“ estetiką. Tačiau nebūdami drauge šie žmonės groja visiškai kitokią muziką. Samas Karpienia mėgsta elektrine gitara groti heavy metal, Ulaşas Özdemiras, be šio trio, groja tradicinę turkų muziką, o Wassimas Halalas perkusinius instrumentus muša įvairių stilių muzikos kolektyvuose. Tiems, kurie negalėjo išgirsti šio kolektyvo, palinkėsiu sekti „LRT Kultūros“ programą ir pamatyti šį koncertą. Taip pat norėčiau visus paraginti kovo 28 d. ateiti į Lietuvos rusų dramos teatrą Vilniuje, o 29 d. – į VDU salę Kaune, kur „Gera muzika gyvai“ pristatys gražų kantri muzika alsuojantį projektą „American Songbirds festival“. Tai keturios savitą stilių turinčios dainininkės ir tekstų autorės, akompanuojančios įvairiausiais instrumentais: violončele, akordeonu, smuiku, fortepijonu, klaviola ar gitara. Šios giesmininkės, jausmingai skleisdamos įvairiausius garsus, šnabždėdamos, dūsaudamos, urgzdamos ar verkdamos klausytojus vilioja į savo unikalų muzikinį pasaulį. Manau, patirsite didelį malonumą.
