7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moku džiaugtis

Pokalbis su smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu

Vaida Urbietytė Urmonienė
Nr. 3 (1109), 2015-01-23
Muzika
Martynas Švėgžda von Bekkeris Laisvės alėjoje Kaune, 2014 m. T. Pabedinsko nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris Laisvės alėjoje Kaune, 2014 m. T. Pabedinsko nuotr.
Meno pasaulyje vyrauja daug skirtingų krypčių, nuolat pateikiamos naujos idėjos ir kūrybiniai eksperimentai. Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris mene nuolat ieško kokybės ir gilumo, ir, rodos, jam tai pavyksta kaskart paėmus į rankas savo instrumentą. Daug keliaudamas po įvairiausias pasaulio šalis, koncertuodamas ir vesdamas meistriškumo kursus, į Lietuvą jis visada grįžta kupinas naujų idėjų, kurias perteikia savo klausytojams ir mokiniams. Martyną Švėgždą von Bekkerį kalbina Vaida Urbietytė-Urmonienė.
 
Ką manote apie dabartines meno tendencijas pasaulyje? Kokios jos?
Įžvelgiu daugelio žmonių paralelinį ėjimą skirtingais keliais, tarsi skirtingais „Napoleono“ pyrago sluoksniais, nes šiuo metu viskas yra leidžiama ir įmanoma, visa reikiama ar ieškoma informacija (literatūrinė, vizualinė, muzikinė ir kt.) yra gaunama ir naudojama kur kas paprasčiau nei anksčiau. Mano nuomone, tam tikros tendencijos nenulemia menininko ar pačios meno kalbos gilumo, esmės, tikrumo, prasmės, vertės ir kitų dalykų. Tai yra tik formos ir kalbos, tarsi naujo raidyno, naujo, savito pasaulio, ieškojimas. Kalbant apie meno vertę, galima pastebėti, kad jei muzika prasta – ji tokia ir gerame, ir nevykusiame spektaklyje. Ir priešingai, net jei ji puiki, niekada nepavyks „išgelbėti“ niekam tikusios choreografijos; jei sukurti žodžiai nedera, neskamba, neturi prasmės – jie ir Federicco Fellini filme bus beprasmiai, bergždi. Nepamirškime, kad atlikdami bet kokį darbą turime galvoti ir apie kokybę, ji yra vienas iš svarbiausių veiksnių meno kūrinio sėkmei.
Šiuo metu meno pakraipų yra begalė. Jau vien pažvelgus į interneto platybes galima pamatyti, kad visur mirga naujovės. Ar išties jos ko nors vertos? Dažnas žmogus nori save parodyti – štai, pažiūrėkite, su kuo aš nusifotografavau, buvau šio miesto toje gatvėje, dalyvavau tokiame renginyje, pažįstu šias įžymybes ir pan. Tas pats vyksta ir vadinamuosiuose moderniuose menuose, t.y. taip ar kitaip interpretuojami jau esami, nieko naujo nesakantys meno objektai, formos, faktūros, multidisciplininiai deriniai, epochos, stiliai, žanrai ir pan. Pasaulio galerijos, koncertų salės, teatrai seniai perpildyti kičo. Esmė juk – ne , o kaip tu kažką padarei. Ar naujai užgimstąs jaunas pasaulis su sava mintimi ir raiškos forma iš karto turi mūsų pajautą ir atjautą, pripažinimą, išliekamąją vertę? O gal tai tik atsitiktinis ir nevaldomas meninės informacijos kratinys?
 
Jūs augote intelektualų šeimoje, nuolat apsuptas profesionalaus meno. O kaip eiliniam žmogui atskirti tikras meno vertybes nuo šlamšto?
Lietuviai yra labai dvasinga tauta, iškankinta įvairių „negalavimų“: karų, priespaudų, išgyvenusi nesugrąžinamų praradimų. Didžiulis tautos intelektualinis potencialas, taip pat ir nuo senų senovės gyvenę Lietuvos žydai, lenkai, gudai, ukrainiečiai, vokiečiai, Krymo totoriai, čigonai ir kt. buvo išžudyti, ištremti arba pabėgę, likusius bandyta sistemiškai gniuždyti, palenkti, suvienodinti, perplauti smegenis ir skonį, sunaikinti pasitikėjimą savimi. Savo gražiausią daugiakultūrę piliečių obels šaką, sakyčiau, kamieninę šaką, esame negrįžtamai praradę. Dabar privalome išsiauginti naują Lietuvos jaunimo ūglį, kuris yra ir bus gyvas, mums, vyresniems, tvirtai laikant Lietuvos tautinio identiteto bei labai senos mūsų daugiakultūrinės visuomenės ir kasdienio visuomeniškumo vystymosi vadeles.
Dažnai būdamas ir nuo ankstyvos jaunystės kartkartėmis gyvendamas užsienyje, daug važinėdamas po pasaulį, matau siaubingai daug meno komercijos. Būtent taip reklamuojama muzika, vizualus menas, literatūra, choreografija – net ir per spaudą, klasikinius kultūrinius kanalus, atseit pateikiančius tik aukštos kokybės meninį rezultatą. Rinkodara, viešieji ryšiai, lobizmas, reklama ir t.t. –mes tapome visiški jų vergai nuo tada, kai atsirado elektra, įrašai, televizija, radijas, o dabar ir internetas, visa tai sujungęs į vieną gyvą informacinę-komercinę tėkmę. Reikėtų konstatuoti ir dar liūdnesnį faktą: visame pasaulyje tikras menas grimzta į vidinį užsisklendimą. Tik išprusę ir besidomintys žmonės dar sugeba atrinkti pelus nuo grūdų. Daugelis moka nemažus pinigus už koncertą, renginį ar vadinamąjį meno kūrinį vien tik todėl, kad jiems minėtais kanalais pranešama, jog tai puikus atlikėjas ir „to praleisti nevalia“. Taip sistemiškai ugdoma nauja karta, ateityje vis mažiau benutuoksianti meno pasaulyje.
 
Jei palygintumėte Lietuvos kultūrinę situaciją su užsienio – gal mes kuo nors esame pranašesni?
Džiaugiuosi savo namais, Lietuva, – visi čia šalia ir vieni kitus pažįsta. Mūsų nebėra jau tiek daug, o kai iškyla problemų ir klausimų, patarimo kreipiesi juk į šalia esantį žmogų. Baltijos kelias vis dar egzistuoja ne tik prisiminimuose, bet ir mūsų sąmonėje. Galima pasidžiaugti lietuvių pastangomis išsaugoti savo tautinę tapatybę, dabar atėjo laikas išsiugdyti kultūrinę, ypač šiandienos pasaulio kontekste. Aišku, didžiulė sovietinio mentaliteto įtaka labai jaučiama ir dabar. Velkame, to nepastebėdami, gigantišką posovietinės visuomenės mentaliteto šleifą ir turime įdiegtą tam tikrą skonį menui ir ne tik jam. Gal reiktų paanalizuoti, pažvelgti į save iš šalies, o gal ką ir patys įvykdėme bei atradome, ko dar niekada neturėjome? Gal tada bus lengviau susivokti, kas tokie esame? Vakaruose viskas yra privatu, seniausiai vyrauja tos pačios mums jau gerai žinomos laisvos rinkos taisyklės, kurioms kultūra, man rodos, beveik nereikalinga. Mes turėtume į tai žiūrėti labai atsargiai, sakyčiau, akylai. Taip nebelieka dvasinio ryšio tarp žmonių, o vėliau ir poreikio jam reikštis, kurti, puoselėti. Mes sieloje esame tikresni, gilesni ir nuoširdesni. Pabrėžtinai linkėčiau tai išlaikyti ir, ypač jaunimui, nepasiduoti globaliniam rinkodaros pasiūlos ir paklausos „kokteiliui“. Esu įsitikinęs, kad netolimoje ateityje pasaulį nustebinsime savo išsilavinimu, atradimais, patentais, idėjomis, menais, kūryba, išlaikydami gamtą ir savo senąją pagonišką kultūrą bei nuostabią kalbą. Mes nesame industrinė valstybė ir niekada ja netapsime. Nemokame kitų trypti, okupuoti ir naikinti. Susitaikykime su tuo, kad Lietuva liks tokio pat geografinio dydžio, kadaise jau „apkramtyta“ iš visų pusių. Bet galbūt mums ir nereikia tapti industrine valstybe? Geriau žiūrėkime į kokybę, o ne kiekybę. Gal tapsime tikruoju Europos kultūros centru? Ar tikrai norime ir siekiame to? O kur ir dėl kokių priežasčių pabėga Lietuvos jaunasis intelektas? Ar tikrai tik materialių gėrybių paieškos genamas? Niekada nesutiksiu su šiuo teiginiu. Tie, kurie jaunimą kaltina emigruojant dėl savo gerovės, dažnai patys yra didžiausia emigracijos priežastis, seniai atitrūkę nuo realios kasdienybės. Primityvi „atkatų“ ir viešųjų pirkimų politika visose srityse, debatai ir kasdieniniai sprendimai, nusileidžiantys žemiau juosmens, mūsų pačių išrinkti valdžios atstovai, mūsų pasyvumas ir abejingumas. O gal tai įprastas sovietinis refleksas, kad už mus tai kas nors sutvarkys ir patiems nereiks nieko daryti? Tik intelektas ir kultūra, pasitikėjimas savimi ir mūsų pačių kasdieninės pastangos yra patikimiausi ginklai siekiant konstruktyvaus vystymosi ir tobulėjimo.
                                          
Dažnai grojate naujus jaunų kompozitorių kūrinius, nors galėtumėte atlikti tik pripažintų autorių muziką. Kodėl Jus žavi jaunieji?
Nes jie man įdomūs ir nuoširdūs – jaunimas visad verda ir kunkuliuoja drąsiais pilietiniais išbandymais, naujais kūrybiniais sprendimais, savita veika. Nepaprastai malonu, kad jie manimi pasitiki, kai kurie nedrąsiai prisipažįsta, kad sutvarkys muzikinę medžiagą taip, kaip man patogiau groti, kad jie nelabai žino, kaip čia reiktų parašyti. Visada paskatinu rašyti taip, kaip patys girdi, nes tai ir yra tikra. Esu senas scenos vilkas, mano kasdienis darbas yra susidoroti su pateiktomis užduotimis. Jaučiuosi galintis duoti gerų patarimų apie atlikimo ypatybes, subtilybes, niuansus. Kiekvieną kūrinį priimu kaip iššūkį. Man įdomu pamatyti kiekvieno jų spalvą, pajusti kvapą, kūrėjo prisilietimą. Aš pats esu kūrėjų vaikas, todėl išmokau atjausti ir kitų būtį, akimirkas. Gavęs naują kūrinį, stengiuosi atlikti viską maksimaliai, nesvarbu, ar autorius dar tik pradedantis, ar patyręs, ar pripažintas genijus, ar jau pamirštas, atseit niekam tikęs.
Esu grojęs nemažai modernios muzikos, todėl ir Lietuvoje, ir užsienyje jauni kūrėjai man šūsnimis patiki savo kūrinius. Kartais randu ir po durimis pakištų partitūrų. Patirties įvertinti muziką lyg jau ir turiu. Tačiau būna ir taip, kad kūrinys, analizės ir kasdieninio darbo pradžioje niekuo nesuspindėjęs, tarsi bręsta, ir kartais net po kelių savaičių staiga atsiveria, nušvinta, net džiaugsmo ašara nurieda, nes pajunti, kad toje muzikoje yra gelmė.
Man asmeniškai gražiausia, kad jauni menininkai ieško kažko savo, siekia išreikšti savas idėjas, savo darbu atsiduoti kitiems. Tai yra labai svarbu. Asmeniškai aš kūrėja iš didžiosios raidės pavadinčiau Rasą Bartkevičiūtę. Tiesa, ji mano kartos. Taip, ji sukūrė kelias miniatiūras smuikui solo, kurias aš žinau ir atlieku. Tačiau visiems linkėčiau parašyti tokių miniatiūrų kaip jos „Melodija“ ar „Gėla“. Kaip tai giliai sielą kabina! Nežinau, ar ją kas nors vertina ir pripažįsta, bet laikas viską sudėlios į savo vietas. Manau, kad ne kiekybė, o kokybė yra svarbiausia. Juk Čiurlionis neparašė devynių simfonijų. Tikrus dalykus reikia branginti ir tausoti. Tikiu, kad ateis laikas ir būtent jie bus Lietuvoje pripažinti ir įvertinti, o ne besikeičiančių politinių kadencijų užkulisių atstovai, neretai vieni kitiems dalijantys garbingus apdovanojimus.
 
Esate ne tik atlikėjas, bet ir kompozitorius. Ar kūryba Jus papildo kaip atlikėją, ar labiau grojimas kaip kūrėją?
Yra taip, kaip pasakėte – abu dalykai vienas kitą papildo. Esu visai nedaug sukūręs, vos vienuolika miniatiūrų smuikui ir pjesės aranžuotę. Su pertraukomis vis dar kapstausi stambesnėje neužbaigtoje formoje. Bet galiu drąsiai pasakyti, kad tie kūriniai man yra šventi. Norintys kada nors prisimins ir sakys: „čia Martyno pokštai“. Tai tarsi žaidimas, kurį muzikantai turi išmėginti, nes tai yra nuoširdu. Kiek tai naudinga – kiekvienas tesprendžia pats. Tos pjesės yra labiau metodiniai etiudai, nes ten yra ir techniškai gana sudėtingų dalykų. Beje, apie mano grojimą girdėti įvairiausių nuomonių. Vieni sako, kad aš gerai rašau ir groju, kiti priešingos nuomonės. Tenka išgirsti sakant, kad aš ne koncertuoju, o užsiimu kultūrine veikla, ir tuomet iškeliamas viešas klausimas, kam man apskritai to reikia. Bet aš pats moku džiaugtis tuo, ką darau ir kuo tikiu – tiesiog esu optimistas.
 
Papasakokite, kuo dabar esate užsiėmęs ir kokie artimiausi Jūsų planai?
2014-ieji padovanojo įdomias koncertines keliones į Indoneziją ir Iraną, nuostabių naujų kultūrinių ryšių. Šiuo metu groju man įdomius kūrinius iš savo puikaus profesoriaus a. a. Raimundo Katiliaus našlės Birutės Katilienės perimtos natų bibliotekos-archyvo. Nutariau sau – kiek galėsiu, tiek išgrosiu, stengsiuosi įveikti kuo daugiau mylimo Mokytojo sukauptos muzikinės medžiagos. Pavasarį laukia jaunos kompozitorės Monikos Sokaitės „Concerto grosso“ smuikui ir kameriniam orkestrui premjera. Tai bus tarsi panirimas į ledinį vandenį, o gal ir į ugnį, su daug iššūkių. Taip pat turiu nuostabią Vykinto Baltako pjesę „Eine kleine Nacht Musik“ („Mažoji nakties muzika“) smuikui solo. 2015 m. rudenį kartu su pianistu Daumantu Kirilausku esame numatę atlikti įdomią sonatų programą iš R. Katiliaus archyvo, kurios dabar dar neišduosiu. Planuoju išleisti naują solinę kompaktinę plokštelę, kuriai šiuo metu vis dar renku kūrinius. Greta to yra visokių mažesnių pasirodymų. Turiu nuostabų instrumentą ir dabar labai juo džiaugiuosi! O kai būna visai liūdna, per internetą „pasigaunu“ Lietuvos radiją ar televiziją ir sužinau viską, kas vyksta namie.
 
Dėkoju už pokalbį.

 

Martynas Švėgžda von Bekkeris Laisvės alėjoje Kaune, 2014 m. T. Pabedinsko nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris Laisvės alėjoje Kaune, 2014 m. T. Pabedinsko nuotr.