Vilniuje pasibaigė dar vienas festivalis, pradžiuginęs klausytojus kokybiškai, profesionaliai ir įvairiai atliekama fortepijonine muzika. Profesorės Aleksandros Žvirblytės inicijuotą renginį, kuriame svarbų vaidmenį atliko ir jos mama, žinoma Lietuvos fortepijono profesorė Veronika Vitaitė, savo emocionaliais ir informatyviais komentarais palydėjusi penkis pagrindinius koncertus, planuojama tęsti. Pirmieji ir paskutiniai Čiurlionio muzikos festivalio garsai (spalio 14 ir 27 d.) skambėjo Valdovų rūmų Didžiojoje menėje, kurioje gausiai susirinkusią publiką aukštu profesiniu lygiu bei neeiliniais talentais jaudino puikiai žinomi pianistai – svečias iš Rusijos Jevgenijus Starodubcevas ir paskutinius sąskambius festivalyje paskambinęs mūsų labai mėgstamas tautietis Andrius Žlabys.
Spalio 18 d. Paryžiuje besidarbuojančio profesoriaus ir aktyvaus įvairių konkursų bei renginių organizatoriaus Igorio Lazko rečitalis ir jo duetas su Aleksandra Žvirblyte bei 23 d. jaunų gabių muzikų pasirodymas vyko Taikomosios dailės muziejuje, o daugelio profesionalų Lietuvoje aukštai vertinamas Geniušų dinastijos atstovas Lukas Geniušas, renginio skrajutėje pavadintas „pianizmo žvaigžde“, įdomią, išskirtinę programą pateikė „Piano.lt“ salėje. Festivalis neapsiribojo vien šiais koncertais. Prieš jo pradžią buvo suorganizuoti dar du renginiai: spalio 6 d. kultūros bare „Kablys“ vyko muzikos ir dailės performansas (tarsi priminimas, jog Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo ir muzikas, ir dailininkas) bei buvo pademonstruotas filmas „Laiškai Sofijai“, dalyvaujant šio genijaus vaidmens atlikėjui, Čiurlionio provaikaičiui pianistui profesoriui Rokui Zubovui. Spalio 8 d. jis Čiurlionio namuose Vilniuje labai įdomiai ir profesionaliai skaitė paskaitą ir nuotaikingai, brandžiai skambino. Vykstant festivaliui, po pianistų koncertų vyko susitikimai su jais arba meistriškumo pamokos.
Neįmanoma išsamiai aptarti visų festivalio koncertuose patirtų įspūdžių. J. Starodubcevo interpretacijomis klausytojai jau buvo sužavėti praeitame tarptautiniame M.K. Čiurlionio konkurse, kurio nugalėtoju jis ir tapo. Spalio 14 d. šis nuostabus pianistas skambino Wofgango Amadeus Mozarto trijų dalių Koncertą nr. 19, F-dur, o jam akompanavo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras, kuriam jautriai ir valdingai dirigavo Martynas Staškus. Orkestras surengė ir populiarių romantiškų kūrinių programą. Nuoširdžiai skambėjo M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Edvardo Griego penkių dalių poema „Peras Giuntas“. Ypač jautriai nuskambėjo lėtosios dalys, pavyzdžiui, „Solveigos daina“.
Atviro muzikai J. Starodubcevo atliekamas Mozarto Koncertas skambėjo tarsi paprastai, žavėjo intuityvus nuotaikų perteikimas, rafinuotas garsas, tobula traktuotė. Bisui artistas audringai ir virtuoziškai paskambino Igorio Stravinskio „Rusų šokį“ iš „Petruškos“ bei rafinuotai ir įdomiai Karolio Szymanowskio Mazurką, op. 52.
Spalio 15 d. Čiurlionio namuose įvyko koncertas ir susitikimas su J. Starodubcevu. Atsakinėdamas į pianistės, humanitarinių mokslų daktarės, publicistės Daivos Tamošaitytės pateiktus klausimus, šis puikus muzikas atsiskleidė kaip nestandartinė, neįprastai ir kūrybingai mąstanti asmenybė, nesipuikuojanti savo išskirtiniais gebėjimais. Jautriai ir nuotaikingai nuskambėjo pluoštas jo skambinamų miniatiūrų. Tai K. Szymanowskio dvi Mazurkos, op. 52, M.K. Čiurlionio ciklas „Jūra“, Aleksandro Skriabino penki vėlyvieji kūrinėliai, retai atliekami keturi M.K. Čiurlionio vėlyvieji opusai. Bisui pianistas trapiai ir labai gražiai paskambino George’o Enescu „Pavaną“. Kitą dieną J. Starodubcevas kūrybingai pravedė meistriškumo pamokas LMTA, pats akompanavo studentams sudėtingų koncertų orkestro partijas, negailėjo savo pastangų ir patarimų.
Spalio 18 d. koncerto pirmoje dalyje brandus pianistas iš Paryžiaus Igoris Lazko sukauptai ir rafinuotai paskambino dvi Ludwigo van Beethoveno Sonatas: C-dur, op. 53 („Waldsteino“) ir d-moll, op. 31, Nr. 2. Dar būdamas keturiolikmetis, jis sugebėjo laimėti tarptautinį suaugusiųjų Johanno Sebastiano Bacho konkursą. Praėjęs nemažą savo talento brandinimo kelią, išleidęs 20 kompaktinių plokštelių, dirbdamas keliose konservatorijose, jis išsaugojo racionalų mąstymą, puikų muzikos prasmės suvokimą, sugebėjimą tiksliai ir sklandžiai, kokybišku garsu realizuoti sumanymus, kas žavi ir kelia pagarbą. Antroje koncerto dalyje duetu su A. Žvirblyte bendraminčiai pianistai publikos džiaugsmui pateikė programą, pavadintą „Hommage Antonin Dvořak“. Smagiai skambėjo vienu fortepijonu keturiomis rankomis atliekami A. Dvořako Slavų šokiai. Bisui visiškai kitaip, jausmingai buvo paskambintas M.K. Čiurlionio „Ekspromtas“ (Kęstučio Grybausko transkripcija), išplėtotas iki galingos kulminacijos. Panašiai, romantiškai ir ilgesingai atliktas ir kitas bisas – populiarus dėl žavių melodijų, dar vienas A. Dvořako Slavų šokis.
Visiškai kitokioje aplinkoje spalio 20 d. vyko mūsų muzikos profesionalų numylėto Luko Geniušo rečitalis, pavadintas neįprastai – „Vėlyvojo sovietmečio postmodernizmas: naujasis paprastumas“. Skrajutėje pianistas supažindino klausytojus su šiuo terminu, apžvelgė kūrinių sukūrimo aplinkybes, kūrybos stilių. „Terminas „naujasis paprastumas“ muzikoje suprantamas ne kaip periodo ar epochos reiškinys, o metafora, žyminti tam tikrą kompozitoriaus transformaciją, perėjimą į naują muzikinę kalbą“, – teigia pianistas. Apie Valerijaus Arzumanovo rinkinį „27 paprastos pjesės“ (koncerte girdėjome 13 pjesių su pavadinimais) L. Geniušas rašo, kad jis sukurtas 1985 m. ir skirtas 5–8 klasių mokiniams. „Ciklas kupinas humoro, kartais labai liūdno. Tai emigranto nostalgijos išraiška sovietinės kultūros išoriniam, dažnai komiškam sluoksniui. Visa tai virtuoziškai ir profesionaliai įkūnyta į lengvų miniatiūrų ciklą.“ Beje, kompozitorius dabar gyvena Prancūzijoje. Įdomu buvo klausytis nepaprastai meistriškai ir profesionaliai atliekamų girdėtų ar naujai suskambėjusių paprastų rusiškų dainų melodijų, virtuoziškai transformuotų į savotiškus skambesius bei vaizdinius.
„Leonido Desiatnikovo pjesių ciklas „Teatro atgarsiai“ sudarytas iš muzikinių fragmentų, kuriuos jis, būdamas dar Sankt Peterburgo konservatorijos studentas, rašė lėlių teatro spektakliams. L. Desiatnikovas pats charakterizavo savo stilių, sutilpusį į tris formules, kurias reikėtų įsidėmėti: konsonanso emancipacija (ultraavangarde yra atvirkščiai – disonanso emancipacija), banalumo perpavidalinimas ir minimalizmas su žmogišku veidu“, – rašoma programoje. Meistriškai, su tikro artisto užsidegimu L. Geniušas traktavo septynių skirtingo charakterio, spalvingų ir ryškių „Teatro atgarsių“ ciklą.
Vladimiras Riabovas šiuo metu gyvena Suomijoje. Apie koncerte skambėjusį šio autoriaus rinkinį „10 rusų liaudies dainų transkripcijų fortepijonui“ pianistas rašo, jog čia kompozitorius „atskleidžia neįtikėtiną muzikinio mąstymo spalvingumą, variacinę fantaziją ir pianistinio rašymo meistriškumą. Galima išgirsti aliuzijas į skirtingus žanrus (romansą, maršą, etiudą), jaučiama džiazo įtaka, eklektiška kalba. Ir visa tai sukomponuota liaudies dainų pagrindu.“ Šios pjesės mane sudomino mažiausiai. Gal todėl, jog daugelyje jų buvo grubiai traktuojama puikiai žinoma rusų liaudies daina, sąmoningai atliekama aštriu, monotonišku garsu be legato, frazavimo, dinamikos, tarsi nekreipiant dėmesio ne tik į melodiją, bet ir į teksto prasmę. Gal tai duoklė moderniam atlikimo stiliui? Daugumoje šių transkripcijų nebuvo įdomesnių ar įvairesnių variacijų, jos skambėjo gana monotoniškai. Publika audringai dėkojo L. Geniušui už puikų negirdėtų kūrinių pristatymą, tad pianistas paskambino dar tris pjeses, tarp jų ir M.K. Čiurlionio.
Spalio 23 d. koncerte pavadinimu „Ateities vardai“ savo gabumus demonstravo septyni M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai – penki pianistai, smuikininkė ir dainininkas. Visi jie yra įvairių konkursų laureatai, mokosi patyrusių pedagogų klasėse. Kadangi visi atliko po kelis kūrinius, paminėsiu tik reikšmingiausius, tikrai visais atžvilgiais sunkius jauniems atlikėjams. Iš pradžių pasirodė jauniausias pianistas (12 m.) Kristijonas Megelinskas (mokyt. Gabrielės Kondrotaitės kl.), nuotaikingai paskambinęs net penkis kūrinius. Po to savo programas atliko vis vyresni moksleiviai. Elžbieta Dvarionaitė (13 m., mokosi savo mamos, mokyt. Vaidos Kirvelytės fortepijono kl.), laisvai ir džiaugsmingai paskambino F. Chopino Polonezą cis-moll bei Didįjį valsą F-dur, op. 34, Nr. 3.Tarp pianistų įsiterpęs prof. Virgilijaus Noreikos auklėtinis, diskantas Mantas Jarašūnas maloniai stebino gražiu balso tembru atliekamomis septyniomis Vytauto Klovos „Ganyklos dainomis“. Jam jautriai akompanavo pianistas Aleksandras Vizbaras. Po devintokės pianistės Amelijos Būrytės (prof. V. Vitaitės kl.), kokybiškai atlikusios F. Chopino Baladę g-moll, koncertavo trys dvyliktokai. Temperamentingoji Kamilė Zaveckaitė (mokyt. Eglės Jurkevičiūtės fort. kl.) nuotaikingai traktavo Maurice’o Ravelio „Kartuves“ ir „Scarbo“ iš „Nakties Gasparo“. Simpatiškai jautri muzikai smuikininkė Justina Doerup (mokyt. Liucijos Armonaitės kl.) su jai talkinusia pianiste Ugne Antanavičiūte stengėsi atskleisti M. Ravelio „Čigonės“ žavesį. Koncertą audringomis dviejų Sergejaus Rachmaninovo Etiudų-paveikslų (d-moll ir D-dur) bei Ferenco Liszto Vengrų Rapsodijos Nr. 10 interpretacijomis užbaigė Lukas Gedvilas (prof. A. Žvirblytės kl.). Stebėtinai daug pagal savo amžių gebantys jaunieji atlikėjai ne be priežasties laimėjo prestižines vietas konkursuose – jie visi atliko gal net per sudėtingus pagal savo amžių kūrinius, kuriuose puikiai susitvarkė technine ir menine prasme. Visi pasižymėjo puikia ištverme, sugebėjimu pateikti geriausius savo atlikimo variantus, žavėjo nepaprastu darbštumu, atsidavimu.
Pasiklausyti Andriaus Žlabio nuoširdaus ir mielo skambinimo spalio 27 d. į gražią Valdovų rūmų menę klausytojai rinkosi ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Programoje – profesionalams puikiai žinomi solidūs kūriniai. Pirmoje koncerto dalyje romantiškai pakiliai, su dramatine įtampa, stipria muzikos trauka į priekį skambėjo J.S. Bacho Anglų siuitos e-moll Nr. 5 ir W.A. Mozarto Sonatos a-moll greitos, energingos dalys. Panašiai skambėjo šių kūrinių lėtos dalys – subtiliai, su romantine laisve, gražiu, tyliu garsu, kūrybingai. Antroje programos pusėje girdėjome keturias M.K. Čiurlionio miniatiūras, iš kurių trys yra populiarios („Ruduo“, „Lakštingala“ ir Pjesė d-moll) ir viena – Preliudas b-moll (VL 306) – sudėtinga, vėlesnė. Pakiliai ir stilingai nuskambėjo E. Griego Siuita „Iš Holbergo laikų“. Viso koncerto kulminacija tapo nepaprastai jautriai, laisvai, įvairiai ir kūrybingai traktuoti Césaro Francko Preliudas, Choralas ir Fuga. Tai buvo tikras sielos atsivėrimas gražioje muzikoje. Bisui A. Žlabys pateikė žavią improvizaciją – nuo tyliausių, beveik neapčiuopiamų skambesių iki tarsi kosmoso platybėse kunkuliuojančių įvairiaspalvių srovių ir kaskadų. Festivalis baigėsi puikiais skambesiais.
Savotiškai prie festivalio koncertų būtų tikęs ir spalio 19 d. gražiame Užutrakio dvare įvykęs įspūdingas meno renginys pavadinimu „Tarp garso ir spalvos“. Studijas Lietuvoje ir Paryžiuje sėkmingai baigęs talentingas pianistas Viktoras Paukštelis, dabar pradėjęs siekti ir dailės profesionalo statuso (studijuoja Lietuvos dailės akademijoje), surengė jau ne vieną savo tapybos darbų parodą (dabar jo paveikslų paroda veikia Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje). Koncerte Užutrakio rūmuose pianistas jautriai ir kūrybingai traktavo Jeano-Philippe’o Rameau garsų tapybos pavyzdžius – pjeses „Paukštis“, „Kaimelis“, „Sūkuriai“, „Višta“, „Laukiniai“, Roberto Schumanno „Vaikų scenas“, op. 15, ir C. Francko Preliudą, Choralą ir Fugą, kaip ir bisui audringai paskambintą Fryderyko Chopino Etiudą a-moll, op. 25. Muzika puikiai derėjo prie keleto ryškių ir nuotaikingų jo tapybos drobių. Koncerto pabaigoje visiškoje tamsoje vyko smagus videoperformansas – pagal dar kartą skambinamas Rameau pjeses judėjo ant sienos eksponuojami spalvingi V. Paukštelio tapyti personažai.
