7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Užeiti pas Čiurlionį

Pokalbis su pianistu Roku Zubovu

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 32 (1093), 2014-09-19
Muzika
Rokas Zubovas. J. Užkurnytės nuotr.
Rokas Zubovas. J. Užkurnytės nuotr.
Artėjantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienis (rugsėjo 22 d.) – gera proga vėl pakalbėti apie mūsų genijaus atminimo sklaidos darbus ir neišsemiamas jo kūrybos įamžinimo idėjas. Jas atnaujinti pasiryžęs žinomas pianistas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, M.K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas, neseniai tapęs memorialinio kultūros centro – Čiurlionio namų Vilniuje (Savičiaus g. 11) – direktoriumi. Kalbamės su juo apie istoriją, problemas ir lūkesčius.
 
Čiurlionio namai Vilniuje – tai vos keli maži kambarėliai, o Čiurlionio reiškinys toks neapsakomai didžiulis ir begalinis. Ar pakankamai ši vieta išspinduliuoja Čiurlionio meno? Kiek spinduliavo čia savo laiku pats Čiurlionis?
Mažo tūrio asociacija man siejasi su suspausta, labai koncentruota erdve, kuri turi galingą potenciją sprogti. Čiurlionio menas, galima sakyti, yra tarsi branduolinė energija. Tarkime, jo paveikslai yra maži, o daugelis žmonių, sugrįžę prie jų po 20, 30 metų, nustebę sako, kad jiems paveikslai įsiminė kaip labai dideli. Taigi mūsų sąmonėje Čiurlionio mintys iškyla į kur kas didesnes erdves. Galimybė iš mažos erdvės padaryti kažkokius didelius darbus gali būti šiems namams graži alegorija.
 
Vilnius yra tas miestas, į kurį 1907 m. Čiurlionis nusprendė persikelti gyventi iš Varšuvos. Yra išlikę jo laiškų, kuriuose pasakoja, kaip jam Vilnius atrodo šįkart, kaip jis gražėja, žmonės tampa atviresni, daugiau kultūros. Su Vilniumi Čiurlionis labiausiai ir susijęs – kaip dirbantis inteligentas, žadinantis lietuvišką savimonę, tautinį judėjimą. Tai ir pirmosios dailininkų parodos, ir organizuotas jaunųjų kompozitorių kūrybos konkursas, ir aiškus jo siekis pradėti lietuvišką kūrybinį sąjūdį.
 
Ar grįžęs į Vilnių Čiurlionis iš karto apsigyveno šiame name? Kokie šaltiniai patvirtina šį istorinį faktą?
Išlikę labai mažai duomenų, tik žinoma, kad Čiurlionis Vilniuje keitė adresus, o šios vietos atradimas tam tikra prasme buvo apvaizdos dovana. Čiurlionio draugijos narė Remigija Bukaveckienė, užsispyrusi ir kruopščiai dirbdama, atrado seno laikraščio skelbimą, kuriame rašoma, jog Čiurlionis, gyvenantis būtent šiuo adresu, teikia pianino pamokas. Tada pagal Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės atsiminimus R. Bukaveckienė identifikavo, kad tai yra būtent tas kambarys, į kurį pirmą kartą Sofija atėjo pas Čiurlionį į svečius. Galima teigti, kad tai 1908 metai ir kad tai vienintelė istoriškai įrodyta Čiurlionio gyvenamoji vieta Vilniuje.
 
Kuo Čiurlionio namai Vilniuje skiriasi nuo kitų Čiurlionio palikimą puoselėjančių vietų?
Galvojant apie Čiurlionio ženklus Lietuvoje, žinoma, iškyla keli svarbūs taškai. Druskininkai – jo įkvėpimo šaltinis, šeima, vaikystė, vasaros ir visa tai, kas jį, kaip menininką, penėjo idėjomis. Įdomiausia, kad Kaune Čiurlionio beveik nebūta, bet ten įsikūrė visas jo kūrybos palikimas, fondai, rankraščiai. Kaune, kaip žinia, vyksta pagrindinis jo kūrybos išsaugojimo bei kolekcionavimo darbas. O Vilnius gali būti naujausių čiurlionistikos tendencijų bei aplinkinių studijų centru, gali tapti ryškiu koordinacijos, informacijos centru, skleidžiančiu žinias apie tai, kas, susijusio su Čiurlioniu, šiuo metu vyksta. Be jokios abejonės, Čiurlionio namai pajėgūs būti partneriais inicijuojant Čiurlionio konferencijas, jau kitais metais numatyta, jog vienoje kitoje konferencijoje tikrai bus mūsų žymė, nes yra ir noras, ir galimybių, ir jau gauti kvietimai iš partnerinių organizacijų. Bet ne vien tai. Gyvuoja sena idėja – Čiurlionio instituto įkūrimas. Šios minties įgyvendinimas, manyčiau, gali būti siejamas ir su Čiurlionio namais. Taip pat ne mažiau svarbu, kad šitie namai taptų labiau atpažįstami ir patiems vilniečiams, ir svečiams.
 
Vilnius yra tas miestas, kuriame Čiurlionis matė lietuviškąją viziją. Kaip, pavyzdžiui, ta jau daug metų egzistuojanti Tautos namų idėja, prie kurios lopšio stovėjo ir Antanas Smetona, ir daug kitų to meto šviesuolių. Ir dabar tos idėjos įgyvendinimo planuose yra numatyta Didžioji Čiurlionio salė bei kiti dalykai. Tai lyg į priekį žvelgiančio Čiurlionio minčių realizavimas.
 
Kaip viena aktyviausių Čiurlionio palikimo puoselėtojų žinoma Čiurlionio draugija. Kuo jūs vienas kitą papildote?
Esame dvi organizacijos, suinteresuotos tais pačiais tikslais. Bet priemonės yra skirtingos. Nuo 1987 m., kai Čiurlionio draugija buvo įkurta, jie nuveikė labai daug darbų, kurių svarbiausi – buvo atrasti Čiurlionio namai, įveiktos visos teisinės ir finansinės kliūtys. Namai tapo Vilniaus savivaldybės objektu: tai biudžetinė, planingai dirbanti įstaiga. Tačiau Čiurlionio palikimo laukas visuomet yra kupinas savanorių – vyresnių ar jaunesnių žmonių, kurie sugalvoja įvairių dalykų, o Čiurlionio namai – puiki vieta toms idėjoms įgyvendinti, ar tai būtų spektaklis apie Čiurlionį, ar naujai interpretuojami jo muzikos kūriniai, ar dar kas nors.
 
Dabar, būdamas šių namų šeimininku, ką matote esant reikalinga pirmiausia padaryti, ką būtinai tęsti?
Dabar palankus metas apžvelgti visą kelią, nueitą per pastaruosius 20 metų (namai oficialiai atidaryti 1995 m. rugsėjo 22 d., kitais metais pažymėsime 20-metį). Man teko čia būti dažnai, paprastai kaip įvairių projektų bendradarbiui, skambinti renginiuose. Manau, didžiausias darbas yra padarytas restauruojant patalpas, gaunant papildomų patalpų, sutvarkant visą ūkį. Tai ilgamečio direktoriaus, šviesaus atminimo Stanislovo Urbono nuopelnai, kuris greta to dar sugebėjo užmegzti ryšius su labai įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis iš viso pasaulio ir išugdyti šiems namams dvasinės šventovės aurą. Tokių tradicijų nesukursi per savaitę, tai trunka labai ilgai. Todėl vienas iš didžiausių mano uždavinių – neišsklaidyti to klimato, nenutraukti ryšių su žmonėmis ir organizacijomis, kurios žino, kad čia yra jų draugų ir bendraminčių. Ir, žinoma, tęsti visus tuos projektus.
 
Ką norėčiau labiau išplėtoti? Viena iš idėjų yra ta, kad mūsų erdvė galėtų būti puikus Čiurlionio pristatymas į Lietuvą atvykstantiems svečiams, kurie galbūt rytoj ar poryt jau vyks į Kauną ir ten lankysis Čiurlionio muziejuje. Kadangi Čiurlionis yra daugialypė ir netgi daugiakultūrė asmenybė (daug metų gyveno ir Lenkijoje, ir Vokietijoje, turėjo ryšių su rusų kultūra, pagaliau unikalus jo dailės ir muzikos ryšys), tai prasminga čia suteikti pirmą pažinties su Čiurlioniu impulsą, kad nuvykęs į Čiurlionio muziejų žmogus galėtų giliau pasinerti į Čiurlionio pasaulį. Mes kaip tik sumanėme parengti pristatymus Vilniaus ekskursijų vadovams, planuojame su jais glaudžiai bendradarbiauti.
 
Ar Čiurlionio namams netrūksta dailės ar muzikos eksponatų? Namuose pastebėjau palyginti mažai daiktų, susijusių su Čiurlioniu. Ar ketinate muziejų modernizuoti?
Be abejo, XXI a. technologijos leidžia naudotis įvairiausiais informacijos perteikimo būdais. Viena iš mano įsivaizduojamų ir, manau, realių „ekskursijų“ būtų Čiurlionio pristatymas jo epochos kontekste. Lankytojus galime pasitikti su kompiuterinėmis vaizdinėmis priemonėmis, su Čiurlionio meno pavyzdžiais, pateikdami visą kontekstą – parodytume amžininkų drobes, ar tai būtų Aleksandras Benua, ar Vasilijus Kandinskis, ar Edvardas Munchas, skambant muzikiniams pavyzdžiams, Čiurlionį palygintume su kitais tuo metu kūrusiais kompozitoriais. Siekiu, kad žmogus pajustų, jog Čiurlionis buvo ne kažkoks vienišius, o savo amžiaus kūdikis, nors ir pasižymėjo ypatingais bruožais. Tą, beje, labai gerai atskleidė 2009 m. vykusi Čiurlionio laikų paroda Nacionalinėje galerijoje.
 
Manau, kad muziejų modernizuosime stengdamiesi nepamesti XX a. pradžios autentikos. Mūsų ekspozicijoje galima pamatyti to meto baldų, interjero detalių, daiktų, kurie nukelia lankytoją į XX a. pradžios estetiką. Bet greta to, tikimės, atsiras interaktyvių ekranų, keliomis kalbomis „kalbančių“ ausinių, tačiau to siekdami dar turime įveikti sudėtingus intelektualinius ir finansinius iššūkius. Sukurti gerą 20 minučių vaizdo ekskursiją-pasakojimą apie Čiurlionį ir jo epochą, ir dar pateikti jį keliomis kalbomis – tai didelis projektas, bet šią viziją turiu.
 
Lietuvoje apskritai pasigendama platesnio ir nuoširdesnio dėmesio Čiurlioniui. Ar valdžios institucijos padeda jums? Juk įgyvendinti visus šiuos sumanymus nėra vien miesto reikalas. Tai ir Kultūros ministerijos, apskritai kultūros politikos reikalas.
Apie tai galime kalbėti keliais aspektais. 2011 m., kai pažymėjome 100-ąsias Čiurlionio mirties metines, Lietuvoje iškilo dilema: ar skelbti Čiurlionio, ar Miłoszo metus. Buvo parinktas Miłoszas, pažymint jo gimimo šimtmetį. Bet aukščiausių institucijų lygmeniu pavyko pasiekti, kad Čiurlionio metus paskelbtų UNESCO. Tai leido atlikti labai daug darbų Čiurlioniui. Tačiau reikia pripažinti, kad vadinamosios valstybinės politikos, kažkokios stabilios linijos Čiurlionio klausimu nėra. Bet tais Čiurlionio metais išaiškėjo labai gražus dalykas: kiekviename mieste ir miestelyje, kiekvienoje mokykloje, kultūros namuose atsirado vienas ar keli entuziastai, kurie savo iniciatyva organizavo renginius Čiurlioniui. Ir tais metais Čiurlioniui skirtų renginių per visą Lietuvą, ko gero, buvo tūkstančiai. Tuomet išaiškėjo, kad Čiurlionis lietuviui yra brangus kaip žmogus. Ar jis svarbus valdininkui?
 
Manau, kiekvieno Čiurlioniui atsidavusio žmogaus reikalas yra toliau aktyviai ir nenuilstamai dirbti, įgyvendinti savo sugalvotus darbus. Ir kiekvieną kartą vis pasibelsti į valdininko duris, paprašant finansinės ar dar kokios nors paramos. Beje, kai vyko konkursas šių namų direktoriaus pareigoms užimti, iš savivaldybės pajutau nuoširdų palaikymą Čiurlionio puoselėjimo idėjoms ir paskatinimą jų imtis. Kultūros ministerija taip pat domisi Čiurlionio reikalais ir girdi iniciatyvas. Manau, savo naujose pozicijose aš tęsiu pokalbius su visomis valdžios institucijomis, kad Čiurlionio namai pirmiausiai taptų ryškiu švietėjišku, edukaciniu kultūros centru ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Kuo labiau ryškės mūsų matomumas, tuo labiau galėsime tikėtis, kad mus vis labiau palaikys ir valdžios žmonės.
 
Koks jūsų pats mieliausias kampelis ar eksponatas Čiurlionio namuose?
Darbo pabaigoje, jei nėra lankytojų, einu į Čiurlionio kambarį ir groju pianinu. Ten stovi geras „Bechstein“ firmos instrumentas, tiesa, ne tas, kuriuo skambino Čiurlionis, bet labai panašus. Tai mano dvasinio susikaupimo laikas ir vieta. Taip pat turime salę su fortepijonu, kurią stengsimės išpopuliarinti ne didingais koncertais, o jaukiais susirinkimais, pabuvimais, panašiai kaip pavasarį vykęs susitikimas su muzikologu Edmundu Gedgaudu. Tokie renginiai, knygų pristatymai, parodos jau turi savo tradiciją. Stengsimės, kad šioje Čiurlionio erdvėje būtų derinami skirtingi menai, kad koncertuose išgirstumėm gyvą žodį, kad tai būtų susitikimų, bendravimo, dvasinių klodų ieškojimo erdvė. Tiesa, ji niekada nepritrauks masių, nes čia telpa nedaug žmonių.

 

Rokas Zubovas. J. Užkurnytės nuotr.
Rokas Zubovas. J. Užkurnytės nuotr.