Georgo Friedricho Händelio oratorija „Aleksandro puota“ – šeštoji ir paskutinė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šio sezono premjera. Birželio 20 ir 21 d. ji iškilmingai užbaigs aštuonioliktąjį Vilniaus festivalį, kurio moto – „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“. Oratorija – tai bendras LNOBT, Budapešto menų rūmų („Palace of Arts Budapest“) ir „Vilniaus festivalių“ pastatymas.
Naujasis spektaklis – lyg įmantrus baroko perlas: režisierius iš Vengrijos Csaba Kaelis žada angliško muzikos baroko kūrinį scenoje paversti lietuviškos aukštosios mados fiesta. Su Juozo Statkevičiaus kostiumais ši misija, be abejo, bus įvykdyta. Tačiau ką girdėsime?
Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Rolfas Beckas. Jį pažįstame kaip 2007 m. LNOBT Roberto Wilsono pastatytos Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“ maestro. Rolfas Beckas – ilgametis Bambergo simfoninio orkestro dirigentas, Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio Choro akademijos įkūrėjas ir meno vadovas. Pagrindinę jo repertuaro dalį sudaro didingos chorinės oratorijos ir bažnytiniai G.F. Händelio, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Felixo Mendelssohno, Johanneso Brahmso kūriniai, XX a. opusai. Įdomu, kad R. Beckas nelaiko savęs operos dirigentu, į teatrą žengia tik ypatingomis progomis. Regis, „Aleksandro puota“ Vilniuje – vienas iš šių retų atvejų.
Per savo ilgą karjerą esate dirigavęs daugelį oratorinio pobūdžio kūrinių. Kuo išsiskiria Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puota“?
Pastaruoju metu diriguoju iš tiesų nemažai Händelio muzikos – tai oratorijos „Judas Makabėjus“, žinoma, „Mesijas“, neseniai parengėme originalią „Saliamono“ versiją su keturiais solo sopranais. „Aleksandro puotą“ labai pamėgau po to, kai prieš 7 ar 8 metus Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Choro akademijos metu jį rengėme ne tik su choru, orkestru, bet ir su solistais. Solo partijoms pasitelkėme geriausius dainininkus iš choro. Esame išleidę šio kūrinio įrašą, kuriame tris soprano arijas atlieka trys skirtingos dainininkės, taip pat dalyvauja keletas mecosopranų. Tik tenoras ir bosas buvo kviestiniai solistai. Nuo to laiko ne kartą dirigavau šį kūrinį, tačiau sceninis pastatymas man yra nauja patirtis.
Kaip sekėsi dirbti su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choru, orkestru, kviestiniais bei Lietuvos solistais?
Patirtis panaši, kokia buvo rengiant šiame teatre Bacho „Pasiją pagal Joną“. Teatro orkestras, choras nėra pratę atlikti baroko muzikos, jų kasdienis repertuaras kitoks. Tad pradžioje reikėjo gerai padirbėti, šiek tiek atkakliau nukreipti atlikėjus kitokio griežimo, kitokio dainavimo link. Žinoma, per trumpą laiką neįmanoma visiškai pakeisti atlikimo stiliaus, tačiau dirbome labai intensyviai. Kai kuriuos solistus pats siūliau. Antai britų mecosopranas Catriona Morison yra viena iš mano Choro akademijos Vokietijoje narių, puikiai pažįstu ir britų tenorą Thomą Walkerį. Lietuvių tenorą Kęstutį Alčauskį pažįstu iš „Pasijos pagal Joną“ laikų, jis dainavo Evangelistą, o bosą Tadą Girininką pasirinkome po čia vykusios perklausos, manau, jam ši partija labai tinka. Su puikiu sopranu Sophie Gordeladze prieš keletą mėnesių parengėme vieno Turkijos kompozitoriaus kūrinio premjerą.
Orkestras pradžiugino lankstumu ir pozityvia nuostata, jau po keleto repeticijų atlikėjai pajuto muzikavimo malonumą ir stiliaus nuovoką. Su choru buvo sudėtingiau, nes likus vos savaitei iki premjeros teatro choras vakarais dalyvavo kitų operų spektakliuose. Kai vakare dainuoji, sakykime, Rossini ar Verdi, o iš ryto – Händelį, persiorientuoti iš tiesų be galo sudėtinga.
LNOBT orkestras, kaip ir daugelyje teatrų, negroja istoriniais baroko instrumentais. Kaip tokiu atveju išgauti Händelio muzikai reikalingą skambesį?
Vidurio Europoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje turėtume tokį pastatymą rengti su istoriniais instrumentais. Tačiau ir grojant vadinamaisiais moderniais instrumentais, tinkamai frazuojant ir artikuliuojant galima išgauti barokinį efektą. Kai per pirmąją mūsų repeticiją teatro orkestras sugrojo „Aleksandro puotos“ uvertiūrą, pasakiau – puiku, grojate nuostabiai, bet tai – ne Čaikovskis ir ne Brahmsas, tai – Händelis. Truputėlį pakeitėme frazavimą, artikuliaciją, ir atlikėjai puikiausiai susidorojo su užduotimi. Vibrato nėra kliūtis, svarbu groti šviesiau, ryškinti artikuliaciją. Taigi jau trečioje ar ketvirtoje repeticijoje uvertiūra įgavo tinkamą skambesį ir žinojau, kad kitoje repeticijoje perėjimas nuo bramsiško skambesio prie hendeliško galbūt užims jau mažiau laiko... Tiesiog reikia platesnio kvėpavimo tarp frazių, darinių, griežti lengvesniu stryku, nereikia visko jungti tokiu legato kaip Čaikovskio Serenadoje. Sakyčiau, tai nėra būdinga vien Händelio stiliui. To paties reikia atliekant Bacho, Vivaldi muziką.
Solistams reikalavimai panašūs – Händelis juk ne Verdi?
Taip, nereikia nuolat dainuoti pilnu balsu, ir vėl – daugiau artikuliacijos.
Kokia jūsų nuomonė apie pastatymą?
Kai rudenį viešėjau Vilniuje, apsilankiau Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatyme, taip inspiravusiame spektaklio režisierių. Niekada gyvenime iki tol nesu buvęs mados renginyje, manau, lankiausi pirmą ir paskutinį kartą. Žinoma, kolekcija pristatyta labai gražiai, bet ten susirinko 7000 žmonių – jų euforija mane apstulbino. Dizaineris buvo lyg koks jūsų miesto herojus. Mane tai nustebino, bet manau, kad idėja sukurti spektaklį tarsi madų šou yra įdomi.
Ar galėtumėte „Aleksandro puotos“ pastatymą palyginti su Bobo Wilsono statyta „Pasija pagal Joną“, kurią pas mus dirigavote?
Vienintelė savybė, jungianti abu kūrinius, kad tai nėra operos – Bacho pasija ir Händelio oratorija. Händelio partitūroje nėra vaidmenų, tik muzikiniai numeriai. Tarkime, Aleksandro arijų kūrinyje nėra (yra boso arijos, bet jos kompozitoriaus nepriskirtos jokiam personažui). Aleksandras tik sėdi scenoje ir stebi žmones, kurie jam dainuoja, su juo kelia taurę, su juo verkia. Šis kūrinys – tai Aleksandrui, pasaulio imperatoriui, iškelta šventė. Ir galbūt dėl to kūrinys įdomus operos scenai. Budapešte vėliau bus rengiamas vadinamasis pusiau sceninis pastatymas su kostiumais, tam tikru veiksmu. Manau, mūsų dienų publikai įdomiau yra ir matyti tam tikrą reginį, ne tik klausytis muzikos.
Ar dažnai diriguojate operos teatre?
Retai. Opera nėra mano pagrindinis repertuaras. Iš estetinių paskatų galbūt galėčiau imtis scenos veikalų iki Mozarto, bet apskritai nesu perdėm susižavėjęs opera dėl meninių priežasčių. Teatre kompromisai neišvengiami. Teatro kolektyvai visada būna užimti ir kitais darbais, o ne tuo metu rengiamu kūriniu, ilgą laiką rodant pastatymą, sunku išlaikyti tuos pačius solistus. Aš suprantu šią specifiką, bet dirbant man svarbiausia siekti muzikinės tobulybės, todėl visada noriu turėti daugiau laiko ir erdvės muzikinės interpretacijos gludinimui. Projektai operos teatre – išskirtiniai atvejai. Pavyzdžiui, neseniai diriguota Alfredo Schnittke’s „Fausto kantata“.
Kokie įspūdžiai dirbant Vilniuje, Lietuvoje?
Labai džiaugiuosi vėl būdamas čia. Diriguoju Vilniuje nebe pirmą kartą. Dabar čia ypač malonu, nes oras geriausias, kokį apskritai esu patyręs Vilniuje. Miestas gražiai keičiasi – atnaujinami pastatai, daug turistų. Netrukus įsivesite eurą, atsivers dar daugiau galimybių. Žinau, kad daugelis žmonių nerimauja dėl pokyčių. Mano gyvenimo draugė – iš Slovakijos. Ten buvo lygiai tokia pati situacija: prieš įvedant eurą visiems buvo labai neramu, bet dabar žmonės patenkinti. Rygoje ir Taline jau yra euras, tad Baltijos regionas turi susivienyti, tai jums suteiks stiprybės. Kai einu iš savo viešbučio į teatrą pro prezidentūrą, matau Lietuvos, Europos Sąjungos ir NATO vėliavas. Smagu matyti, kad esame drauge Europoje.
