Šokis kaip kvėpavimas

Aštuonioliktą kartą rengiamas Vilniaus festivalis jau įėjo ne tik į Lietuvos muzikos, bet ir į šokio istoriją – jis inicijavo kelis originalius šiuolaikinius choreografijos kūrinius (tarp jų – Mindaugo Urbaičio baletą „Acid City“ ir Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“), supažindino su žinomų kitų šalių šokio menininkų darbais. Šie metai – ne išimtis: birželio 2 d. festivalį pradėjo Italijos šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“. Trupė ir buvęs jos vadovas choreografas Mauro Bigonzetti Lietuvoje žinomi – prieš keliolika metų viešėjo festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ kvietimu. „Aterballetto“ jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio garsėja puikia šokio technika ir gebėjimu imtis skirtingos stilistikos choreografinių kūrinių, kuriuose dera klasikinio, neoklasikinio ir šiuolaikinio šokio elementai. M. Bigonzetti, netgi planavęs Lietuvoje imtis A. Šenderovo „Dezdemonos“ partitūros, trupei vadovavo dešimtmetį (1997–2007) – šiuo metu jis yra pagrindinis „Aterballetto“ choreografas, o trupės meno vadovė nuo 2008 m. yra Cristina Bozzolini.

„Aterballetto“ – šiuolaikinio šokio teatras, kuriam nerūpi pasakoti istorijas. Puikiai įvaldęs pagrindinį savo instrumentą – kūną, jis „groja“ sudėtingas choreografines partitūras. Aštuoniolika šokėjų jaučia kiekvieną savo raumenį ir geba perteikti techniškai nelengvas choreografo plastines fantazijas, tapdami jo vaizduotės įrankiais ir choreografinių formų bendraautoriais.

Lietuviškas tokio tipo kūrybos kontekstas – labai nežymus; abstrakčią choreografiją remiantis kokybiškai ir šiuolaikiškai interpretuojamais klasikiniais judesiais, ypač derinant juos su šiuolaikinio judesio ir teatro estetika, kuriančių lietuvių kūrėjų tėra vienas kitas, o jų darbams kol kas stinga ir nuoseklumo, ir meninio skonio, ir kūrybinės drąsos.

„Aterballetto“ šokėjai yra tikri savo kūno valdovai, bet nuo didelės fizinės ištvermės ir disciplinos reikalaujančio klasikinio baleto meistrų juos skiria gaivališka drąsa, improvizacinis pradas, suteikiantis judesiui gyvą, šiuolaikišką skambesį. Kaip tik tokia yra M. Bigonzetti choreografija, išradingai atskleidžianti išlavinto, savimi pasitikinčio kūno galimybes, pirmiausia akcentuojanti judesį, kuris ir choreografui, ir atlikėjams atrodo natūralus kaip pats kvėpavimas.

Būtent taip – „Come un respiro“ pavadinta pirmoji vakaro dalis, pastatyta 2009 m. pagal Georgo Friedricho Händelio muziką. Šis spektaklis gali būti vadinamas ir estetine choreografo bei pačios trupės programa: vengti šalutinių, judesį dekoruojančių elementų, remtis kūno fizika ir šviesos metafizika, ieškoti plastinių ir prasminių asociacijų ne per literatūrinį pasakojimą, o per dinamišką judesio grandinę. „Come un respiro“ – vizualiai asketiškas kūrinys, juodame fone ryškinami choreografą labiausiai dominantys ir jo choreografiją geriausiai išreiškiantys kūno segmentai – galvos, torsai, nepaprastai išraiškingos rankos bei pėdos. Paprastos juodos kelnės iki pusės blauzdų tarytum atskiria viršutinę ir apatinę kūno dalis, pačiam judesiui suteikia ypatingo gyvybingumo ir paslapties, susijusios ne tik su gyvenimu pačioje scenoje, bet ir anapus jos. Sukurtas iš G.F. Händelio sarabandų, alemandų, žigų (skamba puikaus pianisto Keitho Jarretto įrašai), kartu tai lyg spektaklis apie šokį, apie judesį, svarbiausią šių menininkų būties impulsą, kuris nėra fasadinis, kurio neriboja scenos portalas (pavyzdžiui, baigusios vieną epizodą, šokėjos iš scenos išeina neslėpdamos savo nuovargio).

M. Bigonzetti kūrybos principai grindžiami atidžia erdvės analize, masės ir individo plastikos priešprieša ir derme, netikėtais judesių sugretinimais. Choreografas duetus paverčia organiškomis kombinacijomis, kurios retai įgauna dirbtinio, rafinuoto dekoratyvumo – nuo to jį apsaugo paslankūs šokėjų kūnai, judesį priimantys kaip svarbiausią savo tapatybę. Pirmieji ir paskutinieji „Come un respiro“ kūrinio taktai – keliolika rankomis susikabinusių kūnų, siunčiančių vienas kitam judesio impulsą, atspindinčių vienas kito judesio bangą ir emociją; tik finale tas judrus ornamentas palaipsniui suskyla, palengva nurimsta ir šoninio apšvietimo juostoje virsta harmoningu blausiai švytinčiu bareljefu.

„Rossini Cards“ – 2004-ųjų kūrinys, šmaikštus choreografinis pasjansas, sudėliotas iš gyvai atliekamų fortepijoninių Gioacchino Rossini kūrinių transkripcijų (pianistas – Stefano Menozzi) ir operų „Pelenė“, „Šarka vagilė“, Sonatos styginiams įrašų fragmentų. Šokėjai čia rikiuojasi į linijas, sėda prie puotos stalo, leidžiasi į jausmingą kūnų dialogą, uždainuoja, šiapus uždangos skaito įmantraus G. Rossini patiekalo receptą ar nesustabdomais srautais laksto skersai sceną. Kaip ir žadėta – nuoseklaus siužeto nėra, bet kažin ar kas jo gali pasigesti – spektaklis sukurtas kaip gerai veikiantis dinamiškas organizmas, kurio ritminė struktūra ir apgalvota, ir kartu išjausta. Teatrinį veiksmą lemiančios scenos jungia ilgokus abstrakčiosios choreografijos epizodus, atskleidžiančius choreografo braižą ir jo požiūrį į šokį, pasakojančius individualias skirtingos nuotaikos istorijas. Kai kurie šokio fragmentai galbūt ir prailgsta, tačiau dėmesiu choreografas nepiktnaudžiauja, juo labiau nesistengia choreografijos pakeisti vaidybinėmis užduotimis: „Aterballetto“ šokėjų judesys ir artistiškumas vienas be kito neįmanomi.

„Rossini Cards“ scenografinis sprendimas taip pat minimalus, apsiribojantis nuleidžiamu tamsiu audeklu, atidengiančiu ir paslepiančiu švytintį pokylio stalą, natūraliu LNOBT teatro uždangos žvilgesiu, kurio fone skaitomas G. Rossini receptas. Daugiausia vaizdinės įvairovės išgaunama lakoniškais kostiumais (dailininkė Helena Medeiros) ir apšvietimu (šviesų dailininkas – Carlo Cerri): už stalo sėdinčių „Rossini cards“ šokėjų rankos staiga virsta elegantiškais paukščių kaklais, šviesos srautai niuansuotai išryškina vėliau  šokamo vyro ir moters dueto kūnų raizginius, sukuria kūnų kritimo iliuziją moterų dueto finale, o paskutinėje spektaklio dalyje, šokėjams išsirikiavus į įstrižą liniją, išryškina čia pasirodančias, čia dingstančias judesių pynes, kurios, šviesai išsisklaidžius, taip pat pakrinka visoje scenoje.

„Aterballetto“ ir M. Bigonzetti stilistikos spektakliams lietuviškos publikos dėmesio pakaktų neilgam – ji vis dėlto labiau mėgsta klasikinį baletą ar bent jau šokiu pasakojamas pažįstamas istorijas, literatūros kūrinių ar istorinių asmenybių gyvenimų inscenizacijas. Tą patvirtino žiūrovų salės kaimynai – solidaus amžiaus pora, pirmąją dalį stebėjusi be didesnių emocijų ir kitoje dalyje – G. Rossini „kortų dalybose“ – nusprendusi nebepasilikti. Bet jų vietos neliko tuščios – jas užėmė pora merginų, tikrai jaunesnių už patį Vilniaus festivalį. Nuoširdi jų reakcija į muziką, choreografiją, režisūrinius sprendimus, pasibaigus spektakliui – jaunatviškai entuziastingos ovacijos ir šūksniai „bravo“ paskatino ir į patį Vilniaus festivalį pažvelgti kaip į dinamišką, besikeičiantį, atsinaujinantį ir atsijauninantį Lietuvos kultūros fenomeną.