Neseniai spaudoje ir interneto erdvėse, greta naujienų apie Rusijos agresiją, pasklido ir parsidavusių rusų menininkų sąrašas – tų, kuriems jų valdovas leido labai gerai gyventi. O tokiame nežinios dėl totalitarinės valstybės agresijos trajektorijų kontekste ant mano stalo guli nauja knyga, paremta kitokiais sąrašais. Nuo 1940-ųjų okupacijos atsirado tokie sąrašai, kurie padalijo, atrodytų, darnią Lietuvos menininkų bendruomenę į privilegijuotus ir ne. Vieni turėjo problemų su sąžine, kiti buvo jos nepraradę. Buvo ir dar vienas sąrašas – tų, iš kurių atėmė viską: tėvynę, namus, šeimas, sceną, profesiją. Tik nesugebėjo atimti muzikos. Apie daugybę tokių likimų yra ši sukrečianti knyga.
„Lietuviai ir muzika Sibire“ – tai dviejų muzikologių, Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės, darbas, pareikalavęs ne tik kruopštumo ir atsakingo požiūrio į faktinę medžiagą, bet ir emocinės ištvermės – ką išgyveno autorės, jei vien skaitant šią knygą gniaužia gerklę? Du skirtingo pobūdžio jų darbai sugulė į vieną dviejų dalių leidinį, grįstą tremtinių ir politinių kalinių pasakojimais (išgirstais gyvai ir paimtais iš publikuotų tremtinių atsiminimų), gausiais publikuotais leidiniais, archyvų, Genocido aukų muziejaus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga, Laisvės kovų archyvo, leidinio „Sibiro Alma mater“ fragmentais ir daugybe kitų šaltinių.
J. Vyliūtė knygos pratarmėje rašo: „Kai sakome Sibiro muzikantas, nebūtinai turime galvoje profesionalą, įsiklausius į Sibiro garsus susidaro vaizdas, kad tenai „kožnam medely po paukštelį“ – bendrame Sibiro kankinių chore skamba daug stygų. Toli gražu ne visos knygoje užgautos; atranką lėmė ne meniniai kriterijai, o gauta (arba negauta) informacija. Svarbu buvo užfiksuoti kuo daugiau muzikos veiksmo atvejų – nemažiau svarbu pamatyti juos savo aplinkoje, išgirsti kaip kančią ir viltį.“
Per knygos pristatymo vakarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje J. Vyliūtė buvo paklausta ir apie akstiną rengti šią knygą: „2010-aisiais leidinyje „Draugas“ perskaičiau raginimą, jog jau užteks rašyti apie liūdną istoriją, rašykime apie linksmus dalykus. Aš manau, jog apie tremtį ir lagerius niekada nebus per daug parašyta“, – sakė autorė. Šią knygą (pirmoji dalis „Marija Marija...“) ji parengė per neįtikėtinai trumpus ketverius metus. Joje, anot Gražinos Mareckaitės, J. Vyliūtė prabyla netgi kaip kultūrologė ir politologė. Pasižymintis unikalia, vaizdinga, turtinga, emocinga literatūrine kalba, kaip ir visos muzikologės parašytos knygos (ši, atrodo, jau keturiolikta), J. Vyliūtės pasakojimas pulsuoja per žmonių išgyvenimus, biografijas, apimančias ir ikisovietinį laiką, „siekiant paaštrinti socialines, politines, etines amžiaus sankirtas, pateikti sunaikinto istorinio kultūrinio paveldo mastą, grąžinti okupacijos metais nutrintų muzikų vardus ir darbus – juk kone kiekviena (knygą rengiant daugumos nukentėjusiųjų jau nebuvo tarp gyvųjų) tremtinio ar kalinio papasakota istorija baigiasi atsidūsėjimu – jei ne Sibiras...“, – rašo autorė. Knygoje rasime ir pasakojimų, ką turėjo iškęsti vėliau žymūs muzikai Gražina Ručytė-Landsbergienė, Ona Litvinaitė-Narbutienė, Balys Radžius, Juozas Indra, Hermanas Perelšteinas, Vytautas Čepliauskas, Nijolė Ambrazaitytė, Antanas Kučingis, kurie ir sugrįžę iš tremties turėjo įdėti dvigubai jėgų, kovodami už teisę būti lygiaverčiais savo profesijos atstovais. O dažnai buvo keliskart pranašesni už palankiai valdžios vertinamas vidutinybes.
Skaitant pirmąją knygos dalį kvapą gniaužia bendro, o kartu ir skirtingo likimo pavyzdžiai, muzikų, vėliau tapusių žinomais, ir paprastų mėgėjų dvasinis grožis, neįtikėtina dainos ir noro dainuoti galia, kurią įskiepijo prieškarinės mokyklos mokytojai. Tiesa, beveik visas šviesiausių pedagogų elitas taip pat atsidūrė tarp ledynų. Vėliau tapusi įžymia dainininke Nijolė Ambrazaitytė prisimena: „Supratau, kad kiekvienas savaip pergyvena ištrėmimą iš gimtų vietų, o dainos, nors ir trumpam, visus paguodžia, padeda įveikti košmariškai varganą gyvenimą, pamiršti baisią nudangintų prie Šiaurės ledjūrio skriaudą. Be dainų išgyventi Šiaurėje nebūtų buvę įmanoma. (...) Iš mano kūno buvo likęs tik šešėlis ir skeletas su permatoma oda. Bado subjaurotas jis kartais gąsdino namiškius. Keisčiausia jiems, kad mano kaulėtas šešėlis judėjo, įdubusios akys mokėjo šypsotis, o burna – dainuoti. Daina seniai buvo pakeitusi vaikiškus žaidimus, ir iš drovios leisgyvės būtybės lyg iš gyvybės šaltinio veržėsi muzika.“
Nors daugelis muzikų 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir, beje, taip pat ilgam Lietuvai buvo prarasti, tik Nepriklausomybės metais pradėti kelti iš užmaršties, pasak J. Vyliūtės, represuotųjų muzikų buvimas tremtyje, lageriuose matuotinas ne skaičiais, o žalos tautinei kultūrai ir įtakos dvasinei žmonių būklei dydžiais. „Tremtinių, kalinių prisiminimų literatūroje muzikavimo epizodai gan dažni, iš to galima daryti išvadą, kad represijų vietose muzika atliko gyvybiškai svarbią funkciją, o muziką puoselėjantis žmogus turėjo visuomeninį svorį. Muzikantai savomis priemonėmis veikė tautiečių nuotaikas, vienydami juos bendriems išgyvenimams, telkdami šviesesnės būties vilčiai sudarė kultūrinį savisaugos barjerą“, – rašo J. Vyliūtė.
Tiesa, šis savisaugos barjeras galbūt buvo netgi stipresnis už fizinį skausmą ir naikinimo sistemą, nors, sekant šią tragiškų likimų galeriją, apninka mintys, jog dabar net negalime įsivaizduoti mūsų tautos, kaip ir atskirų žmonių, tragedijos masto. Skyriuje „Prie Jenisiejaus“ skaitome tokias eilutes, paremtas Arvydo Anušausko knygos „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“ fragmentais: „Ne tušti žodžiai, kad mirusius nešė „nenutrūkstamu srautu“ – jau per pirmąją žiemą neužteko tūkstančio paruoštų karstų, išmirė beveik visi seneliai ir kūdikiai, be to, mažus vaikus per prievartą ėmė į vaikų namus (1948 metais paimti 39 vaikai, 1949-aisiais – 100 lietuvių vaikų), motinos ėjo iš proto, kai kurias išvežė ir jos dingo visam laikui, kitos lyg vėlės slankiojo po ne savo namus.“ O greta – apie asmeninį talentingos muzikos mokytojos likimą: „Stasę Tadarauskaitę (1924–1949), Gelvonų progimnazijos, vėliau Ukmergės gimnazijos mokytoją, į tremtį išvežė su motina, senele, dešimtmete seserimi, akordeonu ir gitara. Igarkoje ji stengėsi kaip nors panaudoti savo muzikinius gabumus, subūrė jaunimo ratelį, mokė dainų, šv. Kalėdoms repetavo kažkokį scenos vaizdelį. Tačiau visiškai nusilpusi, išsekusi, kankinama karščio ir kosulio neišlaikė nė pirmos žiemos. „Paskutinę savo gyvenimo dieną paprašė pasodinti ir paduoti akordeoną... Akordeonas ant ligonės kelių tylėjo, nes dumplės ir klavišai nebeklausė bejėgių rankų. Ji pravirko, supratusi, kad savo ištikimo bičiulio daugiau neprakalbins...“ (citata iš Romualdo Rutkausko straipsnio „Pirmosios mokytojos šviesa“ leidinyje „Sibiro Alma mater. Post scriptum“, Šiaulių universiteto leidykla, 2009).
Čia įpyniau tik kelis iš daugybės aprašytų likimų. Knygoje minima labai daug pavardžių, įvairiausių Lietuvos vietovių, iš kur kilę ištremtieji, pavadinimai, kurie skaudžiai kontrastuoja su svetimais Sibiro vietovardžiais. Tai ne tik pasakojimai, skaitytoją paveikiantys „vertikaliai“ – užgaunantys sielos gelmes ir nevalingai keliantys klausiamą žvilgsnį į dangų (kodėl?), bet ir sukrečiantys savo „horizontaliąja linija“ – neįtikėtinomis geografinėmis apimtimis (pateiktas netgi tremties ir įkalinimo vietų žemėlapis), kančios metų ilgumu, siaurų Sibiro kalėjimų sienų ir ledinių upių platybių tolygumu.
Autentiškais pasakojimais bei rašytiniais šaltiniais grįsta ir antroji knygos dalis – Gailos Kirdienės mokslinė studija „Lietuvos muzikantai ir instrumentinis muzikavimas sovietinėje tremtyje ir lageriuose“. Metodiškai struktūrizuota bei suklasifikuota medžiaga čia taip pat pateikiama naratyvo principu (pateikėjų žodžiais, netgi išlaikant tarmes), taip iš detalių sudėstant bendrą vaizdą apie muzikantų instrumentininkų patirtį, apibendrinant jų muzikavimo ir netgi kūrybinių bandymų reikšmę tremtyje ir lageryje. „Lietuviai lageriuose muziką ir kurdavo bei ją užrašydavo, nors tai buvo pavojinga: radę natas kalėjimo prižiūrėtojai įtardavo, kad jose, kaip ir itališkuose muzikinių tempų įvardijimuose, užslėpta priešų informacija. Todėl natas atimdavo, o jas užrašiusius muzikus apkaltindavo šnipinėjimu ir prailgindavo jų įkalinimo laiką.“ (Iš skyriaus „Artisto statusas“.)
Ypač žavi knygoje aprašytas ne tik lietuvių muzikalumas, bet ir jų nagingumas, mat lietuviai įsigudrino tremtyje ir muzikos instrumentų pasigaminti. Žymus aukštaičių liaudies muzikantas ir instrumentų meistras Vladas Žeromskis pasakoja: „Baigiau remontuoti antrą smuiką. Dabar aš kaip koks dievdirbys, pasikabinęs ant sienos du savo dievukus, jie man dažnai atstoja maldą, kuri paguodžia ir nuramina žmogų. Prieš akis 12 tūkstančių kilometrų kelionė. Stengiausi jai geriau pasiruošti.“ (Skyriuje „Liaudies meistras ir muzikantas Vladas Žeromskis Chabarovsko krašto lageryje. Atsiminimų fragmentai“.) Optimistiškai nuteikia išradinga Baltučių šeima, kad ir kur būtų, muzikavusi, mokiusi muzikos vaikus, aplinkinius (su jais net rusai ir kiti altajiečiai dainavo lietuviškai) ir netgi meistravusi muzikos instrumentus: „Liudas Baltutis sunkiai dirbo ūkyje, tačiau jam rūpėjo vaikus mokyti muzikos ir lietuvybės. Jis sakydavo, kad kiekvienas žmogus turi muzikuoti. Ūkio sandėliuose tėvas rado du maišus įvairių muzikos instrumentų nuolaužų: gitarų detales, grifus, sumazgytas stygas, balalaikų, mandolinų, dombrų detales ir jų nuolaužas, medinę būgnelio dalį. Parnešęs namo sukvietė lietuvių vaikus instrumentų taisyti.“ (Romualdo Baltučio atsiminimus 2012 m. užrašė G. Kirdienė.) Per knygos pristatymo vakarą tremtinys Romualdas Baltutis smagiai pagriežė tokiu paties sumeistrautu smuikeliu, šmaikščiai papasakojo apie jo tėvelio suburtą „nuolaužų kapeliją“, gyvavusią 1942–1947 metais, „kol parbėgome į Lietuvą“. 1948 m. birželį Baltučių šeimą, „kaip pavojingus elementus“, ištrėmė antrąkart, į Kiseliovsko miestą, Kemerovo sritį... Ten Romualdo tėvas vėl subūrė kapelą, kurioje pats iki mirties (1954 m.) griežė smuiku...
Skaitant šią knygą, apima nenutrūkstamo tęstinumo jausmas. Jį dar sustiprina jokiomis mankurtiškomis provokacijomis nesuskaldomas ten kentėjusiųjų susitelkimas, gyvas buvusių tremtyje vaikų (dabar garbių senjorų) žodis, tremtinių ir politinių kalinių palikuonių paveldėtas talentas – knygos pristatymo vakare muzikavo tokie žinomi atlikėjai kaip dainininkas Vytautas Juozapaitis, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, violončelininkas Mindaugas Bačkus, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, džiazo pianistas Dainius Pulauskas bei kiti. Pamažu gaivinama ir atliekama tremties kūryba.
Vis dėlto liūdna, kad vis dar nėra tvirto valstybinio požiūrio į šią istorinę tautos tragediją, ką patvirtino ir šios knygos leidybos sunkumai, ir tai, kad knyga pasirodė iš esmės tik dėl tremtinių ir partizanų palikuonių bei jų artimųjų, kurie rinko aukas, skatino nenuleisti rankų, pasišventimo. Tuo tarpu Seime ir kitose valdžios institucijose taip ir nenutildomi visokio plauko parsidavėliai, kuriems be jokios atsakomybės leidžiama siūlyti atimti kompensacijas Sibiro vaikams, kurie nebaudžiami gali viešai dergti savo tėvynę ir jos istoriją. Be abejo, šios knygos tokie niekados nepaims į rankas. Kita vertus, esu tikra, jog jie visados bijos čia aprašytų herojų – tremtinių, partizanų ir jų palikuonių – dvasios stiprybės.
