7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Metai“ atvėrė vartus

Muzikos, dailės ir poezijos projektas, skirtas Kristijonui Donelaičiui

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 3 (1064), 2014-01-24
Muzika
Žygimantas Augustinas, „Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukolės matmenis“ ir „Kraniometrinis Donelaitis“. 2014 m.
Žygimantas Augustinas, „Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukolės matmenis“ ir „Kraniometrinis Donelaitis“. 2014 m.

 

Šiemet pradėta daug kalbėti apie Kristijoną Donelaitį – jo gimimo metinės įtrauktos į UNESCO minimų sukakčių sąrašą, LR Seimas šiuos metus paskelbė Donelaičio metais, intensyviai vyksta daug jam skirtų renginių. Prisipažinsiu, kažko įdomaus iš šių tarsi „priverstinių“ paminėjimų nesitikėjau. Tačiau netikėtai atradau daugybę įdomių dalykų. Kai paskaičiau (arba išgirdau), ką apie šį klasiką mano įdomios meno asmenybės, kai prisiminiau poeto Kazio Bradūno ciklus, kurių viename išgyvenamas Donelaitis, įvairių poetų eiles, kai išgirdau literatūrologo Regimanto Tamošaičio, kultūros tyrinėtojo Dariaus Kuolio, rašytojo Sigito Parulskio ir kitų  mintis, kai pastebėjau įvairių su Donelaičiu prasmingai susijusių ženklų, pagaliau kai praėjusią savaitę UNESCO būstinėje Paryžiuje buvo sėkmingai atlikta ir palankiai įvertinta Broniaus Kutavičiaus oratorija „Metai“, man tapo nesuprantamas skeptikų, tepamenančių, kaip kadaise mokykloje atmintinai kalė „Metų“ ištrauką, nosies raukimas – Donelaitis?.. Man jis tapo nepaprastai įdomus. Tikiuosi, bent šiemet jį perkainuos daugelis, o nekenčiami jubiliejiniai paminėjimai šį kartą atneš realią vertę – puikią progą Donelaičiui sugrįžti į visuomenę, nors ir po 300 metų. Dabar mane nervina tik vienas visur keliamas klausimas: ar Donelaitis aktualus?
 
Žinoma, aktualus. Bent jau menininkus Donelaitis visada domino kaip neišsemiamas idėjų šaltinis, bylojantis apie daugybę žmogaus ir gamtos egzistencijos formų nuo žmogiškų dorybių iki nuodėmių, nuo metų laikų kaitos metamorfozių iki metafizinių laiko apmąstymų, nuo dangaus iki žemės, nuo bažnyčios bokšto iki mėšlo krūvos. Apie visa tai prabilo ir entuziastingas menininkų sambūris sausio 16 d. VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“, kur muzikai, dailininkai ir poetai (visas šias gildijas pavyko suburti Lietuvos kompozitorių sąjungai) iškilmingai (netgi su daudyčių fanfaromis) koncertu „Metai atveria vartus“ atšventė Donelaičio gimtadienį ir išreiškė savo požiūrį į „donelaitiškas“ aktualijas bei parodė naujausius savo kūrybos rezultatus.
 
Ateinančius į renginį pasitiko įdomios tapytojų, grafikų, skulptorių, medalių kūrėjų idėjos (parodas Donelaičiui dailininkai rengia jau nuo 2011 m.) – įsiminė simboliškas Arūnės Tornau žiemos paveikslas, Žygimanto Augustino Donelaičio portretas, kuriame pagal tikslius ekshumuoto poeto kaukolės matmenis dailininkas nupiešė savitą kaukolės versiją ir portretą, kuriam pritaikė savo veido bruožus (keista, būtent tokį Donelaitį ir įsivaizduoju). Sužavėjo gausybė raiškių skulptūrų iš nuolat kolekcijomis papildomo projekto „Skulptoriai skaito Donelaitį“. Iš jų kaip neginčijamas Donelaičio aktualumo pavyzdys įstrigo Dalios Matulaitės darbas „Saugūs namai“: skulptūros viduryje įkomponuotas šviečiantis namelis, iš kurio sklinda dūmas, o aplink iškalta: „juk jūs ponai su NORD, SEB’ais mus, būrus, taip nustekenot (...)“, šone – frazė „Saugaus būsto kreditas“, visiems pažįstama iš reklamų arba, deja, skaudžios patirties.
 
Prie šiuolaikinių vizijų tiko ir paroda, pristatanti Mažosios Lietuvos kostiumus („Istorinis „Metų“ kostiumas“), kuriuos autentiškomis priemonėmis atkūrė dizainerė bei tekstilininkė Danutė Keturakienė, eksponavo Ramūnas Abukevičius, su režisiere Inesa Kurklietyte baigiantis kurti filmą „Donaleitis“ (čia lietuvybės puoselėtojo Silvestro Gimžausko XIX a. aukštaitiškai tarta Donelaičio pavardė). Kostiumai tapo savotiška „teleportacijos“ priemone tarp modernaus garsinio bei vizualiojo Donelaičio perskaitymo ir bandymo įsivaizduoti prieš 300 metų gyvenusius viežlybus būrus beigi gaspadines...
 
Aktualijų ir metaforiškų apmąstymų buvo kupina ir muzikinė dalis. Kompozitoriai jaučiasi bene labiausiai suartėjantys su Donelaičio kūryba, nes jau vien hegzametro ritmika, skiemenų ir frazių žaismė artima muzikai, o vienas iš labiausiai vienijančių elementų yra judėjimas, dinamiškumas – muzikos gyvybės sąlyga, kurią Dalia Dilytė įvardijo ir kaip itin svarbų Donelaičio vaizdų bruožą: „Nedaug dėmesio skirdamas daiktų spalvoms ir formoms, poetas labiausiai akcentuoja esminę pasaulio ir bet kokios egzistencijos ypatybę – niekados nesustojantį ir nesibaigiantį, žemėje ir padangėse vykstantį negyvosios ir gyvosios materijos judėjimą.“
  
Į moderniosios muzikos pasaulį taikliai įvedė ir renginį vedusi Birutė Mar, pacitavusi dailininko Petro Repšio (pasirodo, itin įsigilinusio į Donelaičio pasaulį) įžvalgą, jog „Metai“ parašyti lietuvių moderniosios muzikos principais. O kokiais meniniais principais grįsta tądien skambėjusi muzika? Atsakyti sunku, nes buvo pademonstruota nemenka skambesio įvairovė ir plati idėjų amplitudė. Reikšmingą užtaisą turėjo ir poetiniai tekstai, kurie radosi gyvai ir produktyviai bendradarbiaujant abiem kūrinio autoriams.
 
Algirdo Martinaičio kūrinių anotacijos yra nemažiau įdomios už jo kūrinius. Kaip visuomet, autorius nevengia čia įlieti sodrios dozės sarkazmo ir ekspresionistiškų laiko grimasų. Savo kūrinį „Metai su šūdvabaliu“ (Donelaičio ir Vlado Braziūno tekstais) kompozitorius pavadino Mėžiniu („miško krūva“) dviem sopranams, saksofonui ir styginių kvartetui. „Pastovi „sutartiniška“ sekundų trintis sopranų partijose, saksofono tembriniai „apsikakojimai“ tarsi imituoja kultūrinę nešvarą, atsilikimą, šūdvabališkumą. Pamažu iš viso to sukuriama 7 min. inovacinė miško krūvelė, ant kurios palypėjus arčiau yra dangus ir geriau bei gražiau matosi pavasario linksmybės“, – rašo kompozitorius. Prieš kūrinį Vladas Braziūnas perskaitė savo ne mažiau sodrias hegzametro eiles („Šūdo rutulį kaip Žemę ridendams į saulę...“), nuteikusias tokiai impresijai, kokios daugelis ir tikėjosi: nuo 1990 m., kai visus šokiravo A. Martinaičio „Sakmė apie šūdvabalį“, vėliau „Septyni gyvulizmo priesakai“ (pagal G. Orwellą, 1995), kompozitorius nesistengia nustebinti naujausiomis koncepcijomis muzikinės medžiagos požiūriu, o atkakliai ir įvairiais būdais siekia išreikšti savo idėjinį protestą prieš nenykstančius ir besikartojančius „gyvulizmo“ ir „šūdvabalizmo“ sindromus mūsų visuomenėje, parodyti bent tokius, perfrazuojant V. Braziūną, „pakrutėjimus už mūsų Lietuvą mielą“. Galbūt atlikimas stokojo agresyvesnio įžūlumo (dainavo Nora Petročenko, Renata Dubinskaitė, grojo Čiurlionio kvartetas: Jonas Tankevičius (I smuikas), Darius Dikšaitis (II smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Saulius Lipčius (violončelė) ir saksofonininkas Liudas Mockūnas), bet kūrinys skambėjo gana gaiviai (beje, tai ne buvusiojo versija, o naujas darbas) ir intriguojančiai.
 
Keista, kad toks „lokaliai“ orientuotas kūrinys (kas gali būti lokaliau už mėšlo krūvą?) provokavo visuotines idėjas, o štai, atrodytų, apibendrinanti gamtos refleksija – Martyno Bialobžeskio „Saulės sezonas“ (Gyčio Norvilo specialiai sukurtas tekstas) – sukėlė būtent intymesnį tarsi Donelaičio aplinkos garsų, netgi kvapų įspūdį. Tam pasitarnavo ir modernių raiškos priemonių, netikėtų štrichų, balso intonacijų paieška, kurios sėkmingą rezultatą pademonstravo skaitovas Irmantas Jankaitis, saksofonininkas L. Mockūnas ir Čiurlionio kvartetas.
 
Subtiliausiu kūriniu (ir, beje, truputį nukentėjusiu nuo šurmulingos „Titaniko“ erdvės) įvardyčiau Ritos Mačiliūnaitės „Ruduo. Kalendoriaus lapeliai“ (Indrės Valantinaitės eilės). Autorė jį prilygino muzikinių fotografijų rinkiniui, o aš jam taikyčiau netgi ne Donelaičio, o japoniškų graviūrų atitikmenis. Kaip rašo kompozitorė, „rudenį, krintant lapams (medžių ir kalendoriaus), stabdomas laikas, stengiamasi užfiksuoti visas šio metų laiko dovanas (vis ilgėjančius šešėlius, pūvančius obuolius, nuo šalčio virpančias gėles), kol bedante burna jų neprarijo žiema“. Tokio sustojusio ir nykstančio laiko pojūtis kūrinyje buvo perteiktas subtiliais štrichais, santūria dinamika, skaidria forma. Dainininkės Nora Petročenko, Ilona Pliavgo ir Čiurlionio kvartetas puikiai juto impresionistinę stilistiką ir neforsuodami panardino visus į tą paslaptingą metų laikų virsmo akimirką. 
 
O Vytauto V. Barkausko „Kai šešėliai vis ilgyn“ (Artūro Valionio tekstas) priminė oratoriją: ir dėl panašių atributų – sopranas (Ilona Pliavgo), mecosopranas (Nora Petročenko), skaitovas (Vytautas Anužis), styginių kvartetas ir fonograma, ir dėl aliuzijų į baroko epochą, ir dėl paraiškos į masyvumą, epiškumą, teatrališkumą. Darniai ir aiškiai sudėta struktūra bei faktūriniai sluoksniai čia remiasi do nata („nes toks buvo Do-nelaitis“, – rašo kompozitorius), o jos repeticijos sudaro stabilų pagrindą pakankamai reljefiškai muzikos plėtotei su giesmių atgarsiais, moderniai išreikštomis „barokinėmis kaskadomis“ ir vyraujančiu ekspresyviu, netgi drastišku tekstu. Kūrinys paliko ryškų įspūdį, nors greičiausiai jam buvo per mažai erdvės. Neabejoju, jog dar plačiau jis išsiskleistų didesnėse scenose, kad ir kur nors Karaliaučiuje, kur pakankamai raiškiai skambėtų tenykščiams primenant Donelaitį.
 
Keistai vyravusią rimtį, kurią kurstė ir gana oficiozinė renginio eiga (ne visai tinkama laisvai „Titaniko“ atmosferai), visiškai išsklaidė Vidmantas Bartulis, pats užlipęs ant pakylos atlikti savo hegzametrinio repo „Pamokslas lietuvninkams“ (Daivos Čepauskaitės tekstas). Solistas, kaip ir dera repui, atskleidė visą vitališką gatvės (tikrojo kaimo) necenzūruotą, nesuliteratūrintą žodžių, prasmių, įvaizdžių virtinę, o fonogramoje įrašyti balsai (Adrijana Filinaitė, Ignas Bartulis, Vidmantas Bartulis) bei muzikinis „akompanimentas“, sumiksuotas maždaug nuo hiphopo iki sutartinių, dar labiau pagyvino aktualias lietuvninkų godas: „Ak, kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų / Pakeltų, pakiltų / Iš peleno miltų / Atpjautų, pripiltų / Nutiltų, pamiltų...“ ir panašiai. Tokia ritminė poezija kaipmat atgaivino publiką, greitai susivienijusią į „hegzametrinį judėjimą“ ir lyg mitinge pritariančią žaismingam tekstui, kurio pabaiga skambėjo taip: „Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam / Nestaugiam... / Nestaugiam... / Vištos su pautais ir didei daili kumelaitė / Ir tūlas būrs tesidžiaugia... / Taip, Donelaiti... / Taip, Donelaiti... “
 
Taip, Donelaičio aktualumas yra visur: ritmuose, žodžiuose, formose, struktūrose, linijose, laike, garse... Donelaitis per daug didelis ir platus, kad jį išsemtume (pasak Petro Repšio, jei „Metus“ ištiestume kaip žemėlapį, tai atrodytų kaip mėnulio paviršius...), arba ignoruotume šią, anot Dariaus Kuolio, „tautos atsilaikymo programą“.
  
Tik ar „plačiosios visuomenės“ sąmonėje jis nėra atklydęs kažkur iš mėnulio? Ar mokyklose scholastiškai tebekalamos „Metų“ ištraukos? Nors džiaukimės, jei apskritai mokymo programose jam palikta vietos. Tegul nueina į mokyklas tie, kurie turi ką papasakoti apie įdomią ir labai margą jo veiklą, istorinį ir kultūrinį kontekstą, tegul apsilanko menininkai su savo projektais (netgi šiuo, – neabejoju, jog hegzametriniam repui pasisekimas garantuotas), kad eilinį kartą eilinė karta jo neprarastų. Juk „Ir mes turim Donaleitį / Tiktai esam mažai skaitį“ (Silvestras Gimžauskas, 1845–1897).

 

Žygimantas Augustinas, „Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukolės matmenis“ ir „Kraniometrinis Donelaitis“. 2014 m.
Žygimantas Augustinas, „Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukolės matmenis“ ir „Kraniometrinis Donelaitis“. 2014 m.
Vidmantas Bartulis atlieka hegzametrinį repą. R. Danisevičiaus nuotr.
Vidmantas Bartulis atlieka hegzametrinį repą. R. Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Vytautas Anužis, Čiurlionio kvartetas, solistės Ilona Pliavgo ir Nora Petročenko. R. Danisevičiaus nuotr.
Aktorius Vytautas Anužis, Čiurlionio kvartetas, solistės Ilona Pliavgo ir Nora Petročenko. R. Danisevičiaus nuotr.
Renginio sumanytoja Zita Bružaitė, fone – Donelaičiui skirta skulptūrų paroda. R. Danisevičiaus nuotr.
Renginio sumanytoja Zita Bružaitė, fone – Donelaičiui skirta skulptūrų paroda. R. Danisevičiaus nuotr.
Čiurlionio kvartetas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas. R. Danisevičiaus nuotr.
Čiurlionio kvartetas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas. R. Danisevičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ina Budrytė, „Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo". 2013 m.
Ina Budrytė, „Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo". 2013 m.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.