Violeta Urmana žėri Europos scenose

Muzikos ir ypač operos mėgėjams 2013-ieji išliks atmintyje kaip dviejų operos genijų – Giuseppe’s Verdi ir Richardo Wagnerio metai. Visas pasaulis minėjo 200-ąsias jų gimimo metines. Operos teatrai rodė turimus repertuare arba naujai pastatytus veikalus, koncertų salėse skambėjo operų fragmentai bei kiti kūriniai. Ypač džiugino, kad jubiliejiniais metais Europos teatrų ir koncertų afišose nuolat mirgėjo Violetos Urmanos (Urmanavičiūtės) vardas. Ji aktyviai dalyvavo abiem kompozitoriams skirtuose spektakliuose ir koncertuose. Tarp garsiausių šių laikų solisčių V. Urmana tuo ir unikali, kad tobulai atlieka ne kurio vieno, kaip dažniausiai esti, o abiejų, ir Verdi, ir Wagnerio dramatinio soprano ir mecosoprano partijas. Visi jos dainuoti šiųmečiai koncertai ir spektakliai vyko žymiausiuose Europos festivaliuose, teatruose, salėse. Tai Paryžiaus salė „Pleyell“, BBC „Proms“ ir Šlėzvigo- Holšteino festivaliai, Berlyno filharmonija, Berlyno „Deutsche Oper“, Madrido „Teatro Réal“, „Arena di Verona“, Vienos valstybinė opera, Paryžiaus „Opera de Bastille“... Šį įspūdingą sąrašą norisi papildyti koncertu tautiečiams birželį „Vilniaus festivalyje“, kurio programą V. Urmana skyrė R. Wagneriui.

 

Lietuva, kaip ir visa Europa, deramai pagerbė abiejų kūrėjų sukaktis. Užteks paminėti vien Nacionalinio operos ir baleto teatro specialius pastatymus ir renginius. Dar kovo mėnesį teatras pakvietė į R. Wagnerio „Lohengrino“ premjerą, o balandžio 19–26 d. buvo surengta ir šventiška Richardo Wagnerio savaitė, kurios metu parodytas šis ir dar trys spektakliai: baletas „Tristanas ir Izolda“ (pastatytas pagal Wagnerio muziką jo metų „išvakarėse“ 2012 m. rugsėjį) bei dar dvi operos – „Valkirija“ ir „Skrajojantis olandas“.

 

G. Verdi veikalų teatro repertuare niekuomet nestigo, pradedant pirmąja lietuviško operos teatro „Traviata“. Kompozitoriaus 200-osioms metinėms norėta kažko nepaprasto, įdomaus, intriguojančio. Gal kiek ir rizikuodamas, teatras ėmėsi nepopuliarios Verdi operos „Ernani“, retai statomos užsienio teatruose, o Lietuvoje niekada nestatytos. Man regis, teatras neprašovė: rugsėjo vidury įvykusi premjera operos mėgėjų buvo sutikta palankiai, o su kiekvienu spektakliu „nepažįstamas“ veikalas kaskart tvirčiau įsigyvena scenoje. Atrodo, publika įsiklausė į kitokį chorą nei iš atminties niūniuojamą Vergų iš „Nabuko“, puikias Elvyros ir kitų herojų arijas.

 

Panašiai kaip pavasarį Wagnerio, rudenį (spalio 4–10 d.) teatras surengė Giuseppe’s Verdi savaitę taip pat su keturiomis operomis: „Traviata“, „Otelu“, „Ernani“ ir „Rigoletu“. Įvyko ir Verdi kūrybai skirtas teatro organizuojamas VIII tarptautinis operos kritikų seminaras „Didysis Verdi Lietuvoje“. Tai, ką paminėjau, leidžia tvirtinti, kad bent kiek prijaučiantis klasikinei muzikai lietuvis turėjo galimybę pajusti abiejų operos genijų muzikos grožį ir poveikį.

 

Grįžkime prie Violetos Urmanos. Pastaruoju metu dainininkė dėmesį yra sutelkusi į Izoldos vaidmenį R. Wagnerio operoje „Tristanas ir Izolda“. Šiuo vaidmeniu ji palydėjo senuosius ir alsuos Naujaisiais 2014 metais. Gruodžio mėnesį Vienos valstybinėje operoje ji dainavo net keturiuose „Tristano ir Izoldos“ spektakliuose. Lietuvoje ši svarbiausioji Wagnerio muzikinė drama scenos dar nėra išvydusi. Operos entuziastai klausosi jos įrašų, žiūri videofilmus arba vyksta į užsienio teatrus. Kas gali būti puikiau, negu išklausyti šį veikalą Vienos operoje, kai pagrindinę heroję dainuoja Violeta Urmana? Kaip ji tai daro, prilygsta aukščiausio meistriškumo instrumentalisto koncertui. Sakytum, solistė ne dainuoja, o groja savo nuostabiai gyvu ir jautriu instrumentu.

 

Izoldos vaidmens kūrimas neapsiribojo tobulu muzikos perteikimu. Nepaprastai gausus spalvų V. Urmanos balsas žaibiškai reagavo į subtiliausius mylimųjų dramos niuansus ir nepasotinamo ilgesio atspalvius. Ilgesys – Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ muzikinės dramos dominantė, išreikšta jau operos įžangoje su garsiuoju „neišrišamu“ „Tristano akordu“. Šiai įžangai kompozitorius parašė paantraštę Liebestod – neišverčiamą žodžių junginį, reiškiantį mirtį meilėje arba mirtį nuo meilės, arba meilę per mirtį. Tristano ir Izoldos meilė šioje žemėje neįmanoma, ji persmelkta neįveikiamo ilgesio, kurį nutraukti gali tik mirtis. Meilė išsipildys mirties akimirką, džiugią akimirką, atversiančią meilę amžinybėje. Finalinėje Izoldos scenoje pasikartoja Liebestod muzika, kurią Wagneris įvardijo kaip pragiedrėjimą: „Tiems, kurie žemėje buvo likimo atskirti, pragiedrėjimą dovanoja mirtis, prikelianti juos naujam gyvenimui“, – rašė jis. Apie tai primenu, labai paveikta Violetos Urmanos sukurto ir išdainuoto vaidmens.

 

Režisieriaus Davido McVicaro pastatytas spektaklis iš esmės rado dermę su Wagnerio muzika. Nesiimsiu jo perpasakoti, tik pasidžiaugsiu, kad Tristano ir Izoldos mizanscenose režisierius pagarbiai laikėsi kompozitoriaus idėjų. Scenoje matėme pabrėžtinai išreikštą taurų Tristano (jį kūrė amerikiečių tenoras Robertas Deanas Smithas, itin jautrus V. Urmanos partneris) riteriškumą, Izoldos nekaltybę, žvelgiant į mylimąjį angelo akimis, kuriose jis regi savo sielą (perfrazuoju R. Wagnerio žodžius, parašytus laiške Mathilde’i Wesendonck). Violetos Urmanos Izolda spinduliavo šiuos herojės bruožus, bet kartu jutome, kad tai – labai stipri asmenybė, savo tvirtumą ypač atskleidusi pirmajame operos veiksme. II veiksmo meilės duetą mylimieji dainuoja tarsi pakilę nuo žemės, Izoldai nugara vos vos prigludus prie Tristano, veidais į publiką. Finale herojė kraujo spalvos suknia su ilgu ilgu šleifu ramiai ir didingai tolsta į scenos tamsą, ištirpdama anapusybėje.

 

Vienos opera aidėjo nuo karštų aplodismentų. Greta Violetos Urmanos ir Roberto Deano Smitho spektaklyje dalyvavo net keli debiutuojantys solistai – Albertas Dohmenas (Karalius Markas), Matthias Goerne (Kurvenalis), Elisabeth Kulman (Brangėnė). Vienos teatro orkestrui dirigavo austrų maestro Peteris Schneideris, pakeitęs iš anksto skelbtą susirgusį Myung-Whun Chungą.

 

Vienos spektakliais Violetos Urmanos „Tristanas ir Izolda“ nesibaigia. Jau sausio 12 d. prasideda ilgas septynių spektaklių ciklas Madrido operoje, o balandžio mėnesį jos Izolda tiek pat kartų suskambės Paryžiaus „Opera de Bastille“. Pagrindinis partneris abiejuose teatruose bus tas pats R.D. Smithas. Linkime mūsų puikiajai primadonai sėkmės ir geros sveikatos!