AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Keli akordai iš praėjusiųjų

Instrumento atgimimas ir kitos staigmenos

 

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 1 (1062), 2014-01-10
Malonu prisiminti du renginius, vykusius dar prieš Šv. Kalėdas, kurie paliko labai jaukių, informatyvių ir viltingų įspūdžių pėdsakus. Vienas jų – gruodžio 14 d. Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje įvykęs mokytojos Beatos Šmidtienės smuiko klasės mokinių Kalėdinis koncertas, kuriame mieloje giminių ir artimų draugų aplinkoje jaudinančiai nuotaikingai koncertavo ne tik dabartiniai šios patyrusios mokytojos mokiniai, neseniai išlaikę egzaminus su visai kitomis programomis, bet ir dvi šios mokytojos klasę baigusios ir užsienyje besidarbuojančios atlikėjos bei pedagogės. Smagu buvo girdėti nuoširdų gabių vaikų (nuo pirmos iki dvyliktos klasės) griežimą (jiems dėmesingai akompanavo Sigutė Gražinienė). Po įspūdingų vyresniųjų klasių talentų pasirodymų – aštuntokės Elenos Kirdaitės, pagriežusios Johanneso Brahmso „Tris valsus“, ir temperamentingos dvyliktokės Ulijonos Pugačiukaitės, nuotaikingai atlikusios Maurice’o Ravelio koncertinę rapsodiją „Čigonė“ – nelengva buvo suvaldyti jaudulį ir patyrusioms smuikininkėms. Audronės Šarpytės, jau seniai išvykusios iš Lietuvos (iš pradžių dirbusios Meksikoje, o dabar tęsiančios savo veiklą Toronte, Kanadoje), branda, stipri įtaiga, jautrus ir rafinuotas griežimas (net skolintu iš bičiulės Editos Vasiliauskaitės smuiku) ne vienam klausytojui išspaudė ašarą. Puikiame ansamblyje su vaikystės drauge vargonininke, pianiste, poete Jūrate Landsbergyte nuskambėjo dvi melodingos, lėtos tėkmės pjesės – Giedriaus Kuprevičiaus „Dedikacija Aleksandrui Livontui“ ir Johanno Sebastiano Bacho–Charles’o Gounod’o „Ave Maria“.
 
Kitas mielas ir informatyvus koncertas įvyko gruodžio 15 d. apie 120 km nuo Vilniaus nutolusiame Paliesiaus dvare, kuriuo dėmesingai rūpinasi gydytojas, mokslų daktaras Julius Ptašekas. Taurus šių pastangų tikslas – sukurti sveikatos gerinimo ir turizmo paslaugų tiekimo kompleksą, rekonstruoti Paliesiaus dvarą, pritaikant jį šių paslaugų reikmėms. Gražios gamtos apsuptyje ties Mielagėnais atgimstantis dvaras vasarą jau vykdė švietėjišką veiklą. Ten vyko tarptautinis dailininkų pleneras, kuriame kaip dailininkas dalyvavo ir pianistas Viktoras Paukštelis bei jo svečias – Izraelyje plačiai pripažintas dailininkas Leo Ray.
 
Išskirtinis dviejų dalių koncertas buvo surengtas restauruoto senovinio klavišinio instrumento „Olof Granfeldt Stockholm“, pagaminto 1829 m. Švedijoje, bet visai sunykusio, „inauguracijai“, – pasakojo šios muzikos šventės siela ir pagrindinis atlikėjas, talentingas pianistas Viktoras Paukštelis. Tokie kvadrato formos instrumentai Prancūzijoje buvo vadinami le piano carré, Vokietijoje – Tischpiano. Pasak atlikėjo, šio instrumento galimybių pristatymas buvo iššūkis. Kaip reaguos publika, ar sujaudins klausytojus jo skambesys? Dvaro šeimininkas Julius Ptašekas smagiai papasakojo pianino įsigijimo aplinkybes: „Neįtikėtina, tačiau istorija paprasta. Jį man atidavė, praktiškai be jokio užmokesčio, vienas švedų teisininkas. Reikėjo tik atsivežti. Buvo vienintelė sąlyga – pasiimti iki liepos 1 dienos...“ Apie šio instrumento prikėlimą naujam gyvenimui – vėliau, o dabar apie labai mielą koncertą.
 
Pirmoje koncerto dalyje Viktoras Paukštelis paskambino J.S. Bacho Prancūziškąją siuitą G-dur ir Domenico Scarlatti tris sonatas klavesinui. Jaukioje, gana erdvioje patalpoje, nukėlus instrumento dangtį (kad paryškintų skleidžiamus garsus), neįprastai keistai suskambo Bacho muzika. Pasirodo, instrumentą buvo įmanoma (dėl techninių problemų) suderinti tik didžiąja tercija žemiau. Be to, aukštame registre dar yra nepasidavusių tobulam sprendimui problemų. Klausai apsipratus su įdomiais skambesiais, jau galėjome žavėtis tarsi kompozitoriaus epochoje atliekama muzika. Pianistui pavyko rasti stilistiką atitinkančias raiškos priemones, kai garsas nesitęsia ir greitai gęsta. Ypač sužavėjo Scarlatti sonatų interpretacijos. Įspūdingai skambėjo greito judėjimo efektai – meistriškai atliekami žemo registro gana sodrūs pasikartojančių akordų „tambūrinai“ ar hipnotizuojančios tokatos repeticijos – daug iš eilės besikartojančių garsų. Atrodė, jog pirmą kartą girdime autentišką šios muzikos skambesį. Nustebino lėtos Sonatos d-moll interpretacija – nuostabios melodijos tekėjo ypač gražiai. Klausytojai buvo sužavėti.
 
Po pertraukėlės prie pianisto prisijungė jauna fleitininkė Edita Mikantavičiūtė, pasiūliusi pasiklausyti dar negirdėtos to paties galantiškojo stiliaus prancūzų kompozitoriaus Josepho Bodino de Boismortier trijų kontrastingų dalių Sonatos, op. 91, Nr. 6 fleitai ir fortepijonui (arba klavesinui), o po to – visiškai kitokios XX a. kompozitoriaus Bélos Bartóko liaudies dainų motyvais grįstos miniatiūros „Trys liaudies dainos iš Csik grafystės“. Programos pradžioje talentingai fleitininkei buvo sunku transponuoti savo partiją didžiąja tercija žemiau, tačiau jau nuo antros Sonatos dalies nesijautė jokio diskomforto. Puiki muzika džiugino savo grožiu, delikačia interpretacija. Čia dominavo fleita, o trapūs vienastygio klavišinio instrumento garsai liko antrame plane. Salės akustikai puikiai tiko žavi B. Bartóko pjesė. Atlikėjams net teko bisui dar kartą pagroti Sonatos lėtąją dalį.
 
Įdomu buvo sužinoti, ar koncerto iniciatorius V. Paukštelis pats patenkintas naujo senovinio instrumento pristatymu. „Labai subtilus instrumentas, jam tinka barokas, klasicizmas (pvz., Mozartas), o ypač – Scarlatti. Šis instrumentas tinka kamerinei salei, nes kiekvienas garsas yra kaip mažas deimantas, kurį reikia labai stropiai saugoti, nes garsas greitai išblėsta. Didelis malonumas groti tokiu senoviniu instrumentu. Smagu buvo ir todėl, kad publika labai gerai klausėsi, jaučiau nuoširdų palaikymą, o tai – labai svarbu.“
 
Prireikė didžiulių pastangų prikelti naujam gyvenimui visai sunykusį šio instrumento karkasą. Baldų restauratorius Stanislavas Lukaševičius papasakojo apie daugybę kliūčių, kurias teko įveikti. Meistras yra tobulinęs savo įgūdžius užsienyje, Vokietijoje dirbo restauratoriaus padėjėju. Jau 18 metų baldus restauruojantis meistras pirmąkart susidūrė su užduotimi atnaujinti muzikos instrumentą. Pasak jo, visos medinės detalės buvo, tačiau visiškai susidėvėjusios. Iškilo daugybė problemų, kurias jis sprendė kartu su derintoju Dariumi Narmontu. Abiem tai buvo pirmas ir labai atsakingas bandymas. Darbas truko ištisus metus. Medinis karkasas, trukdęs įtempti stygas, plonos ir trapios instrumento kojos, 8 mm dangtis, kurio svorį dar teks patikslinti ir t.t., – tai tik dalis svarbių užduočių, kurias teko įveikti patiems, nes užsienyje instrumentų restauravimas labai brangus.
 
Derintojas Darius Narmontas pasidalijo rūpesčiais, susijusiais su muzikiniais aspektais: „Praktikos atnaujinti tokį instrumentą, kad jis kokybiškai funkcionuotų, Lietuvoje neturime. Daug dalykų teko daryti intuityviai, nežinant, koks bus rezultatas. Turėjau išsaugoti ir dar likusį instrumento autentiškumą, ir padaryti jį tinkamą groti. Deja, iki galo tai įvykdyti nepavyko – kai kurių senosios konstrukcijos funkcijų, pavyzdžiui, pilno garso, ypač viršutiniame registre, nebuvo įmanoma atstatyti. Jokios detalės netiko, teko daug ką pačiam pasigaminti. Pasiektas rezultatas – ne vien mano nuopelnas. Neturėjau derinimui tinkamų įrankių, firmos „Pianola“ meistrai pagamino stygas, nes tokios, kokios naudojamos šiuolaikiniuose fortepijonuose, netiko. Laimei, atsirado kantrių, darbščių žmonių, kurie daug kartų bandė pagaminti tinkamiausias stygas, maksimaliai panašias į senovines. Laikanti stygas medinė konstrukcijos dalis buvo ypač pažeista, todėl buvo neįmanoma kitaip suderinti instrumento, kaip didžiąja tercija žemiau. Kitoks derinimas netiko – stygos neskambėjo. Plaktukėlių beveik neliko, teko atspėti, kokie jie turėtų būti, nes čia visai kitokia, nepanaši į šiuolaikinių instrumentų užgavimo sistema (į vieną, o ne į tris stygas). Nereikėtų ir tikėtis, kad skambės panašiai kaip fortepijonas – juos skiria didžiulis laiko tarpas. Rezultatu esu patenkintas, stygos stabiliai laiko derinimą. Kai grįžau po pusės metų, klimato kaita nieko nesugadino. Vadinasi, instrumentas šioje aplinkoje pritapo. Šios erdvės akustika su šiek tiek aido jam tinkama.“
 
Koncertui pasibaigus dvaro šeimininkas Julius Ptašekas aprodė svečiams savo valdas – keletą įvairios paskirties pastatų. Vienas iš jų dar laukia savo ypatingos paskirties. Tai įspūdingų pasagos formos arklidžių likučiai po dideliu stikliniu gaubtu, čia numatyta įrengti erdvią salę koncertams bei konferencijoms.
 
Sugrįžusiųjų į jaukią restauruoto instrumento menę, dekoruotą V. Paukštelio paveikslais, laukė puikios šeimininkės iš Ignalinos kepti varškės sūriai, naminė uogienė su arbata ir Juliaus Ptašeko mamos, o pianisto močiutės, 92 m. profesorės Marijos Ramanauskaitės, dar dirbančios taurų pediatrės darbą, keliomis kalbomis jausmingai ir lanksčiai, tyru gražiu balsu atliekamos senų laikų dainos.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ